Vytauto kalinimas Krėvoje, pabėgimas į Mazoviją ir pasitraukimas į Prūsiją
4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Krėvoje vienas sargybinis įspėjo Oną, kad Vytautui gresia mirtis ir Jogailos siųsti budeliai jau atvyko. Vytautui pasitraukus pas kryžiuočius, Jogaila nukreipė jėgas į Poleksiją, kurią Jonušas neseniai buvo atėmęs iš lietuvių. Vežamas iš Vilniaus į Krėvą Vytautas, pasak Kojelavičiaus, sulaukė karališkos pagarbos, bet buvo nuolat saugomas.
Lais vai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais va valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var gais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais vę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie žastys. Vienas sargybinis kar tą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy binius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir ties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir pa- P a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją.
Tiesą sakant, jam derėjo ne kalbėti užuolankomis, o aiškiai prisi minti, jog ne taip seniai pats buvo sudaręs su Jogaila sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį bei jo šeimyną, tačiau žmogui, tykančiam užgrobti Lietuvą, nė motais, su kuo sudaryti sutartį, su kuo nutraukti, jam svarbu, kad, čia vienus, čia kitus remdamas į pagalbą siunčia mais būriais, galėtų kurstyti ir skatinti tarp lietuvių neapykantą pačios Lietuvos pražūčiai. Todėl neilgai jis dangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs pagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač paakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių, kurios priklausė Kęstučiui, 1383 m e ta i traukė pas Vytautą žymūs bajorai ir, aukodami savo turtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tar pu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne santarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda mas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo vų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių.
Nedrįso Jogaila greitosiomis imtis prieš jį kokių griežtesnių priemonių ir dėl senos drau gystės, ir dėl to, kad žinojo, jog šis ir paskutiniuoju V iln iu je J o g a ila įsa k o su im ti K ę stu tį ir V y ta u tą K ęstu tis K r ė v o je p a sm a u g ia m a s, V id i- m a n ta s n u k a n k in a m a s ratu, V y ta u ta s įm eta m a s k a lėjim a n 2 7 3 laiku rodąs jam palankumą. Jis taip ilgai brandino nu sikalstamą sumanymą, kad Vytautas turėjo pakanka mai laiko išlikti gyvas ir sulaukti geresnių dienų. Kai jį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagar bą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik nuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei su artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti.
Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy binius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir ties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir pa- P a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją. Ten jį M a z o v iją , p a sk u i į maloniai priėmė kunigaikštis P rūsiją Jonušas, žmonos Onos tėvas, kuris jam suteikė paramą ir paskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios kitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo lietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras galvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pa galbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsi jos magistrą.