Vilkų-liutikų jūros žygis ir įsitvirtinimas Vakaruose
2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas vilkų-liutikų tautą sieja su jau II a. po Kristaus gimimo rašytinėse istorijose minima vilkų tauta. Narbutas rašo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį, pasiuntė įgulas į vakarus ir buvo atstumti nuo Lietuvos sienos.
Jau II po Kristaus gimimo šimtmetyje vilkų tauta mi nima rašytinėse istorijose. Ji vaizduojama tokia, kokią mes ją matėme prie Oderio žiočių, Bretanės ir Anglijos salose. Daugelis istorikų įvairiai ir taip, kaip tardavo skan dinavai, vokiečiai, anglai ar kiti užsieniečiai, vadino juos Weltae, Wilki, Wiltai, Wulti, Vult, Vultae, Weltabi, We- letabi, Wiltzl, Wilze, Wilsi, Vulsi, Walsi, Wulzi, Wilzi ir t. td Ir čia niekur negalėtume įžvelgti žodžio Wolk, vil kas, kilmės, nes raidės ,,o“ niekur nėra.
Narbutas rašo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį, pasiuntė įgulas į vakarus ir buvo atstumti nuo Lietuvos sienos.
Tačiau tai įvyko ne iš karto, bet pamažu, priešistoriniais laikais ir truko labai ilgai. Vėliau, jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai vil- kai-liutikai išsirengė į jūros žygį ir pasiuntė savo įgulas prie Oderio ir kitur į vakarus, jie gerokai nusilpo savo už grobtose žemėse ir buvo atstumti nuo sienos su Lietuva. Viena jų dalis nuo Neries pasislinko į rytus ir susiliejo su slavų gentimis, galbūt net sudarydama krivičių gentį, tu rinčią labai daug panašumų į lietuvius, ypač panašią re ligiją*.