Vilkų-liutikų jūros žygis ir įsitvirtinimas Vakaruose
2 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Narbutas vilkų-liutikų tautą sieja su jau II a. po Kristaus gimimo rašytinėse istorijose minima vilkų tauta. Narbutas rašo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį, pasiuntė įgulas į vakarus ir buvo atstumti nuo Lietuvos sienos.
Narbutas rašo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį, pasiuntė įgulas į vakarus ir buvo atstumti nuo Lietuvos sienos.
Tačiau tai įvyko ne iš karto, bet pamažu, priešistoriniais laikais ir truko labai ilgai. Vėliau, jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį ir pasiuntė savo įgulas prie Oderio ir kitur į vakarus, jie gerokai nusilpo savo užgrobtose žemėse ir buvo atstumti nuo sienos su Lietuva. Viena jų dalis nuo Neries pasislinko į rytus ir susiliejo su slavų gentimis, galbūt net sudarydama krivičių gentį, turinčią labai daug panašumų į lietuvius, ypač panašią religiją*.
Jau II po Kristaus gimimo šimtmetyje vilkų tauta minima rašytinėse istorijose. Ji vaizduojama tokia, kokią mes ją matėme prie Oderio žiočių, Bretanės ir Anglijos salose. Daugelis istorikų įvairiai ir taip, kaip tardavo skandinavai, vokiečiai, anglai ar kiti užsieniečiai, vadino juos Weltae, Wilki, Wiltai, Wulti, Vult, Vultae, Weltabi, Weletabi, Wiltzl, Wilze, Wilsi, Vulsi, Walsi, Wulzi, Wilzi ir t. td Ir čia niekur negalėtume įžvelgti žodžio Wolk, vilkas, kilmės, nes raidės ,,o“ niekur nėra.