ivykis

Vilkų-liutikų jūros žygis ir įsitvirtinimas Vakaruose

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas vilkų-liutikų tautą sieja su jau II a. po Kristaus gimimo rašytinėse istorijose minima vilkų tauta.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 251

Jau II po Kristaus gimimo šimtmetyje vilkų tauta mi nima rašytinėse istorijose. Ji vaizduojama tokia, kokią mes ją matėme prie Oderio žiočių, Bretanės ir Anglijos salose. Daugelis istorikų įvairiai ir taip, kaip tardavo skan dinavai, vokiečiai, anglai ar kiti užsieniečiai, vadino juos Weltae, Wilki, Wiltai, Wulti, Vult, Vultae, Weltabi, We- letabi, Wiltzl, Wilze, Wilsi, Vulsi, Walsi, Wulzi, Wilzi ir t. td Ir čia niekur negalėtume įžvelgti žodžio Wolk, vil kas, kilmės, nes raidės ,,o“ niekur nėra.

t-002vidutinis

Narbutas rašo, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais vilkai-liutikai išsirengė į jūros žygį, pasiuntė įgulas į vakarus ir buvo atstumti nuo Lietuvos sienos.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 252

Tačiau tai įvyko ne iš karto, bet pamažu, priešistoriniais laikais ir truko labai ilgai. Vėliau, jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai vil- kai-liutikai išsirengė į jūros žygį ir pasiuntė savo įgulas prie Oderio ir kitur į vakarus, jie gerokai nusilpo savo už grobtose žemėse ir buvo atstumti nuo sienos su Lietuva. Viena jų dalis nuo Neries pasislinko į rytus ir susiliejo su slavų gentimis, galbūt net sudarydama krivičių gentį, tu rinčią labai daug panašumų į lietuvius, ypač panašią re ligiją*.