Po Vedrošos mūšio Ivanas Jacyničius, Jurgis Valavičius, Teodoras Nemyra ir Bogdanas Maskevičius išvengė nelaisvės ar mirties.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 560
Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Va lavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstan tinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kan kinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinė mis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas su stabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuo- se.
Prieš Vedrošos mūšį žvalgai pranešė, kad didelės priešo jėgos įsitvirtino abiejuose Vedrošos krantuose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 559
Štai todėl ir pamanė, jog maskvėnai įprastu būdu dedasi esą stipresni nei iš tikrųjų, todėl Konstantinas įsakė savo kariuomenei traukti link priešo. Šiek tiek pažygiavus, žvalgai pra nešė, jog didelės priešo jėgos tikrai įsitvirtinusios abie juose Vedrošos krantuose, o dalis raitelių, atsiskyrusių nuo kitų jėgų ir išsirikiavusių kautynių tvarka plyna me lauke, už dviejų mylių laukianti atvykstančių lietu vių. Pagrindinės priešų jėgos bei jų stovykla esančios už upės, pulti trukdysią krūmai ir pelkės. Svarstant susidariusią padėtį bei gautas žinias karvedžių pasita rime, pradėta aštriai ginčytis, kaip tokiu painiu atveju elgtis.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 558
Šiek tiek pažygiavus, žvalgai pra\nnešė, jog didelės priešo jėgos tikrai įsitvirtinusios abie\njuose Vedrošos krantuose, o dalis raitelių, atsiskyrusių\nnuo kitų jėgų ir išsirikiavusių kautynių tvarka plyna\nme lauke, už dviejų mylių laukianti atvykstančių lietu\nvių. Pagrindinės priešų jėgos bei jų stovykla esančios\nuž upės, pulti trukdysią krūmai ir pelkės. Svarstant\nsusidariusią padėtį bei gautas žinias karvedžių pasita\nrime, pradėta aštriai ginčytis, kaip tokiu painiu atveju\nelgtis. Daugelis manė, kad dabar, kai sulaužyti susita\nrimai, geriau parodyti narsą nei baimę, jeigu jau rei\nkia pasirinkti vieną iš dviejų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Taigi Ivanas visai be pagrin do įsižeidęs dėl tų jo darbų, kuriuos sutartinai remia visi krikščionys ir Nifonas, Konstantinopolio patriar chas (kuriam ir Rusia sakosi esanti pavaldi), laišku, parašytu Kijevo vyskupui, ypač dėl to, kad Aleksan dras nieko iš savo valdinių (netgi ir žmonos Elenos) prievarta bei grasinimais nėra vertęs atsisakyti pro tėvių tikėjimo. Vis dėlto Aleksandras norėtų esamus nesusipratimus, išgalvotus ir nepagrįstus, išsklaidyti per pasiuntinius, vildamasis, kad Ivanas nenorės gau tais skundais pasinaudoti tam, kad būtų sulaužyti su sitarimai ir paminta draugystė. Kai Ivanas svarstė su pasiuntiniais minėtus dalykus, jo pulkai jau buvo pa siųsti į Lietuvą. Aleksandras, praradęs bet kokias vil tis susitaikyti, nenoromis griebėsi ginklų. Jis pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vedamus Konstanti no, Ostrogo kunigaikščio, o K o n sta n tin a s O stio - pats su pagrindinėmis jėgo- g išk is traukia p rieš mis lėtai patraukė iš paskos, M a s k v ą šiek tiek stabtelėdamas iš pradžių Minske, o po to Bo risove.