Vedrošos mūšis ir Konstantino Ostrogiškio paėmimas į nelaisvę
mūšis
3 teiginiai4 įrašai2 ryšiai
Prieš Vedrošos mūšį Aleksandras pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vadovaujamus Konstantino Ostrogiškio. Po Vedrošos mūšio Ivanas Jacyničius, Jurgis Valavičius, Teodoras Nemyra ir Bogdanas Maskevičius išvengė nelaisvės ar mirties. Prieš Vedrošos mūšį žvalgai pranešė, kad didelės priešo jėgos įsitvirtino abiejuose Vedrošos krantuose.
Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Valavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose.
Štai todėl ir pamanė, jog maskvėnai įprastu būdu dedasi esą stipresni nei iš tikrųjų, todėl Konstantinas įsakė savo kariuomenei traukti link priešo. Šiek tiek pažygiavus, žvalgai pranešė, jog didelės priešo jėgos tikrai įsitvirtinusios abiejuose Vedrošos krantuose, o dalis raitelių, atsiskyrusių nuo kitų jėgų ir išsirikiavusių kautynių tvarka plyname lauke, už dviejų mylių laukianti atvykstančių lietuvių. Pagrindinės priešų jėgos bei jų stovykla esančios už upės, pulti trukdysią krūmai ir pelkės. Svarstant susidariusią padėtį bei gautas žinias karvedžių pasitarime, pradėta aštriai ginčytis, kaip tokiu painiu atveju elgtis.
Šiek tiek pažygiavus, žvalgai pranešė, jog didelės priešo jėgos tikrai įsitvirtinusios abiejuose Vedrošos krantuose, o dalis raitelių, atsiskyrusių nuo kitų jėgų ir išsirikiavusių kautynių tvarka plyname lauke, už dviejų mylių laukianti atvykstančių lietuvių. Pagrindinės priešų jėgos bei jų stovykla esančios už upės, pulti trukdysią krūmai ir pelkės. Svarstant susidariusią padėtį bei gautas žinias karvedžių pasitarime, pradėta aštriai ginčytis, kaip tokiu painiu atveju elgtis. Daugelis manė, kad dabar, kai sulaužyti susitarimai, geriau parodyti narsą nei baimę, jeigu jau reikia pasirinkti vieną iš dviejų.