Urbono II susirinkimas ir 1096 m. kryžiaus žygis į Jeruzalę

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių. Neilgai trukus po to jo šventenybė popiežius Urbonas, palydėjęs minėtąjį Petrą į Prancūziją, sušaukė visuotinį susirinkimą, kuriame, pažadėjęs už šitokį dorą bei mielą maldininkų žygį visų nuodėmių atleidimą, nuodugniai išklojo visiems, kuriuos šventoji dvasia skatino atkeršyti už nukryžiuotojo žaizdas ir išvaduoti šventąją žemę, kokių negandų ir kokią priespaudą patiria tikintieji, gyvenantys šventojoje žemėje, kaip niekina ir teršia tie purvini šunys viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Ir dievo žodžio sėkla krito į gerą bei trąšią žemę, ir davė ji gausų derlių, nes bažnyčių vyskupai ir prelatai, karaliai, kunigaikščiai, grafai, baronai bei kiti kilmingieji ir šiaip žmonės puošė savo pečius išganingojo kryžiaus ženklu, duodami viešpačiui įžadus leistis į maldininkų žygį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Taigi 1096 viešpaties metais anksčiau\nminėtasis Petras su kryžininkais ir daugybe vokiečių persikėlė per Helesponto marias ir\nužėmė miestą, kuris šiandien vadinamas Švento Jurgio ranka, be to, Antiochijos miestą\nbei šventąjį Jeruzalės miestą, o ilgainiui kiti ten patraukę maldininkai užėmė galybę\nkitų, rodėsi, neįveikiamų miestų bei pilių, išvaduodami juos iš netikėlių rankų; šitaip\nšventajame Jeruzalės mieste buvo paskirtas patriarchas, kuriam buvo pavaldūs keturi\narkivyskupai, būtent: Tyro su keturiais sufraganais, Cezarėjos — su vienu, Nazareto —\nsu vienu ir Petros — su vienu sufraganu.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių. Neilgai trukus po to jo šventenybė popiežius Urbonas, palydėjęs minėtąjį Petrą į Prancūziją, sušaukė visuotinį susirinkimą, kuriame, pažadėjęs už šitokį dorą bei mielą maldininkų žygį visų nuodėmių atleidimą, nuodugniai išklojo visiems, kuriuos šventoji dvasia skatino atkeršyti už nukryžiuotojo žaizdas ir išvaduoti šventąją žemę, kokių negandų ir kokią priespaudą patiria tikintieji, gyvenantys šventojoje žemėje, kaip niekina ir teršia tie purvini šunys viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Ir dievo žodžio sėkla krito į gerą bei trąšią žemę, ir davė ji gausų derlių, nes bažnyčių vyskupai ir prelatai, karaliai, kunigaikščiai, grafai, baronai bei kiti kilmingieji ir šiaip žmonės puošė savo pečius išganingojo kryžiaus ženklu, duodami viešpačiui įžadus leistis į maldininkų žygį.