Sventopelko įsiveržimas į Kulmo žemę ir jo kariaunos žūtis prie Vyslos
3 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Dusburgietis teigia, kad jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Dusburgietis teigia, kad ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės.
Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų. Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius visose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido bėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais pasprukti. Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės, kurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos laivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų karaliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą ir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė kalavijo282. Šitaip viešpats paguodė savo tautą, patekusią į didžiausią vargą.
Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais.
Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų. Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius visose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido bėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais pasprukti. Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės, kurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos laivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų karaliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą ir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė kalavijo282. Šitaip viešpats paguodė savo tautą, patekusią į didžiausią vargą.
Susirūpinę broliai manė, kad, dar kartą susikovę su šia kariuomene \nir pralaimėję mūšį, turėsią visai palikti Prūsijos žemę be vilties ją atgauti ir, suprantama, \nKristaus tikėjimas ten turėsiąs išnykti. Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems \nverčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties \ndvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su \npriešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius \nprie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių \naukų.