Sventopelko ir brolių susitaikymas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

277 Taika sudaryta 1243 m. pavasarį (Ewald A. L., Die Eroberung..., 2, p. 99; Kujot\nS., Dzieje Prus..., 1, p. 713).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Sitai padarius, sugrąžino brolius bei kitus belaisvius, kuriuos beįmanė\nsurasti, tarp kurių be kitų moterų, vyrų ir vaikų buvo 70 kilmingų ir garbingų matronų;\nšios taikos broliai taip tvirtai laikėsi, kad paisė ne tik visų kitų dalykų, reikalingų taikai\npalaikyti, bet nė karto nestojo į kovą su netikėliais nepasitarę su šiuo kunigaikščiu.\n\n\n\n\n 40.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Sventopelko ir brolių susitaikymą Kai viską šitaip sutvarkė, iš gailestingojo dievo malonės kunigaikštis Sventopelkas, iki šiol toks kietasprandis, toks atkaklus ir klastingas, kad nei prašymais, nei už pinigus, nei grasinimais nesidavė palenkiamas ir sugrąžinamas į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, dabar, po šio smarkaus smūgio, įgavo proto, be to, matydamas, kad šiuo metu nebestengsiąs broliams priešintis, atvyko pas legatą bei pas brolius ir, jiems nuolankiai prisipažinęs, kad klydo, šitaip elgdamasis su tikėjimu ir tikinčiaisiais, paprašė jį pasigailėti ir kilniaširdiškai su juo pasielgti, pasižadėdamas atsilyginti broliams savo darbais ir savo turtu. Šitai išgirdęs, legatas ne kartą tuo reikalu tarėsi su broliais ir sakė jiems, kad sunku tikėti tuo, kuris daug kartų sulaužęs taikos sutartis. Kita vertus, jis suprato, kad nereikia atstumti prašančio atleidimo, tad pasirinko šitai, kas jam rodėsi būsią geriau, taigi taiką, nes tik taikos metu gerbiamas tas, kuris teikia taiką. Dėl to, brolių patariamas, sugrąžino jam bažnyčios malonę šiomis sąlygomis: kad jo ir brolių sutartis būtų tvirtesnė, Sventopelkas kaip užstatą atiduosiąs broliams Sartovicų pilį, o įkaitais atsiųsiąs savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burggrafą Vimarą [Gneomirą] bei savo kariuomenės vadą Vojaką [Vojachą], be to, paliesdamas ranka švenčiausias dievo evangelijas, prisieksiąs, kad padėsiąs broliams prieš netikėlius, kai šitai būsią reikalinga, ir kad nuo šiol nekamuosiąs nei tikėjimo, nei tikinčiųjų tokiomis baisybėmis, kokių prieš tai yra ėmęsis; šiems pažadams sutvirtinti jis davė broliams raštą, savo antspaudu patvirtintą277.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Sventopelko ir brolių susitaikymą Kai viską šitaip sutvarkė, iš gailestingojo dievo malonės kunigaikštis Sventopelkas, iki šiol toks kietasprandis, toks atkaklus ir klastingas, kad nei prašymais, nei už pinigus, nei grasinimais nesidavė palenkiamas ir sugrąžinamas į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, dabar, po šio smarkaus smūgio, įgavo proto, be to, matydamas, kad šiuo metu nebestengsiąs broliams priešintis, atvyko pas legatą bei pas brolius ir, jiems nuolankiai prisipažinęs, kad klydo, šitaip elgdamasis su tikėjimu ir tikinčiaisiais, paprašė jį pasigailėti ir kilniaširdiškai su juo pasielgti, pasižadėdamas atsilyginti broliams savo darbais ir savo turtu. Šitai išgirdęs, legatas ne kartą tuo reikalu tarėsi su broliais ir sakė jiems, kad sunku tikėti tuo, kuris daug kartų sulaužęs taikos sutartis. Kita vertus, jis suprato, kad nereikia atstumti prašančio atleidimo, tad pasirinko šitai, kas jam rodėsi būsią geriau, taigi taiką, nes tik taikos metu gerbiamas tas, kuris teikia taiką. Dėl to, brolių patariamas, sugrąžino jam bažnyčios malonę šiomis sąlygomis: kad jo ir brolių sutartis būtų tvirtesnė, Sventopelkas kaip užstatą atiduosiąs broliams Sartovicų pilį, o įkaitais atsiųsiąs savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burggrafą Vimarą [Gneomirą] bei savo kariuomenės vadą Vojaką [Vojachą], be to, paliesdamas ranka švenčiausias dievo evangelijas, prisieksiąs, kad padėsiąs broliams prieš netikėlius, kai šitai būsią reikalinga, ir kad nuo šiol nekamuosiąs nei tikėjimo, nei tikinčiųjų tokiomis baisybėmis, kokių prieš tai yra ėmęsis; šiems pažadams sutvirtinti jis davė broliams raštą, savo antspaudu patvirtintą277.