340 m. pr. Kr. Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas išplaukė į Atlanto vandenyną ir pasiekė Britanijos salas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 155
Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžymus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas. Jis, gerai nustatęs išvykimo vietos, t. y. Masilijos uosto, geografinę padėtį, išplaukė į Atlanto vandenyną. Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą. Sis keliautojas atvyko prie Britanijos salų ir išsilaipino ¡pietryčių pusėje, prie Kanono kyšulio, 100 stadijų nuo žemyno atstumu3.
Teodoras Narbutas Abalo salą siejo su Semba, aiškindamas, kad senoviniai jos krantai galėjo suklaidinti jūros keliautoją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 157
O kalbėdami apie Abalo salą, geriausi ¡senovės tyrinėtojai, ir tai labiausiai įtikėtina, turi omeny šiandienę Sembą, kuri, būdama pusiasalis, dėl savo krantų, kurie aiškiai ¡skyrėsi nuo šiandienių, išties galėjo būti palaikyta sala: iš vienos pusės žiotys Priegliaus, įtekančio į gerokai sausumon įsirėžusią įlanką; iš kitos pusės Kuršių nerija, pertraukta ties Rasyte; pagaliau miškingos pakrantės galėjo lengvai suklaidinti jūros keliautoją, aprašinėjusį šią krašto dalį. Pitėjas turbūt priplaukė prie kranto ties Nogato žiotimis, nes vėliau ten dideliu laivu buvo atplaukęs Vulfstanas, — apie jį kalbėsime vėliau, — pasiekė Druso miestą, be to, iš ten išilgai krantų vieną ar porą dienų galėjo plaukti iki Sembos. Čia ¡suprantame, kad tarp Nogato žiočių ir Sembos vidurio senovėje buvo gana toli į jūrą išsikišusi sausumos juosta, vadinta Vitlandija; ji iš dalies egzistavo XIII amžiaus pradžioje3.
Pasak Narbuto minimų autorių, gintaringos pakrantės buvo pažįstamos dėl IV a. pr. Kr. išsiplėtusios masiliečių prekybos alavu ir gintaru.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 158
Pagaliau kurui kaip malkas vartojamą gintarą, kurio senovės Sembos gyventojams netrūko, galima suprasti kaip iškasamas palmes, iš kurių kažkada sunkėsi gintaras, apie tai kalbėjome anksčiau; jų gal nemažai buvo išgaunama iš pakrančių smėlio sluoksnio arba jų išmesdavo jūra. 162 Pasak autorių, gintaringos pakrantės buvo pažįstamos dėl masiliečių prekybos, ypač alavu ir gintaru, išsiplėtusios ir suklestėjusios IV amžiuje prieš Kristaus gimimą1. Senovės tyrinėtojai netgi padarė gana taiklių prielaidų, jog finikiečių, o gal ir masiliečių pirkliai turėję savo prekyvietes, arba emporiurnus, Prūsijoje; iš jų viena buvusi Ilelados pusiasalyje, Scurgon2 ramovėje, o antra ■— Kulnie prie Vyslos3.