1391 m. žiemą Vytautas, tikėdamasis paimti Kauną, tyliai priėjo miškais ir netikėtai pasirodė su kariuomene prie pylimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 322
Netekęs kariuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimingą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę kovos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio grobio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemaitiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepaliestas. Atėjo žiema, vis dėlto lietuviams ji nebuvo nė kiek ne ramesnė kaip vasara, nes Vytautas nevengė išpuolių ir iš žiemos stovyklos. Kadangi Kaunas Neries ir N e s ė k m in g a i m ė g in a Nemuno santakoje vasarą p u lti K au n ą sunkiau prieinamas, tuo tarpu žiemą, užšalus vandenims, be vargo apsupamas, todėl Vytautas, tikėdamasis jį paimti, priėjo tylomis miškais ir netikėtai pasirodė su kariuomene prie pylimo.
Nemuno salose pastatytose Nojerverderio ir Ritersverderio pilyse kryžiuočiai paliko įgulas, o Marienburge Vytautas įkurdino savo karius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 323
Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo atstumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstininkai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorėdamas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nieko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias už vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose salose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverderiu ir Ritersverderiu, kryžiuoStato L ie tu v o je паиčiai paliko savo įgulą, o trejas pilis čiojoje, vadinamoje Marienburgu, įkurdino savo karius Vytautas.
Atėjus žiemai Vytautas ir toliau rengė išpuolius iš žiemos stovyklos, todėl lietuviams ji nebuvo ramesnė už vasarą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 322
Netekęs kariuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimingą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę kovos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio grobio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemaitiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepaliestas. Atėjo žiema, vis dėlto lietuviams ji nebuvo nė kiek ne ramesnė kaip vasara, nes Vytautas nevengė išpuolių ir iš žiemos stovyklos. Kadangi Kaunas Neries ir N e s ė k m in g a i m ė g in a Nemuno santakoje vasarą p u lti K au n ą sunkiau prieinamas, tuo tarpu žiemą, užšalus vandenims, be vargo apsupamas, todėl Vytautas, tikėdamasis jį paimti, priėjo tylomis miškais ir netikėtai pasirodė su kariuomene prie pylimo.
Kojelavičiaus aiškinimu, Vytautas, netekęs vilties užimti Kauną ir nenorėdamas atrodyti nieko nenuveikęs, pastatė naujas pilis Nemuno salose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 323
Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo atstumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstininkai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorėdamas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nieko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias už vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose salose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverderiu ir Ritersverderiu, kryžiuoStato L ie tu v o je паиčiai paliko savo įgulą, o trejas pilis čiojoje, vadinamoje Marienburgu, įkurdino savo karius Vytautas.