Nesėkmingas Kauno puolimas ir trijų pilių pastatymas Nemuno salose
1391 m. žiema
4 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
1391 m. žiemą Vytautas, tikėdamasis paimti Kauną, tyliai priėjo miškais ir netikėtai pasirodė su kariuomene prie pylimo. Nemuno salose pastatytose Nojerverderio ir Ritersverderio pilyse kryžiuočiai paliko įgulas, o Marienburge Vytautas įkurdino savo karius. Atėjus žiemai Vytautas ir toliau rengė išpuolius iš žiemos stovyklos, todėl lietuviams ji nebuvo ramesnė už vasarą.
Netekęs ka riuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin gą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę ko vos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio gro bio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemai tiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepa liestas. Atėjo žiema, vis dėlto lietuviams ji nebuvo nė kiek ne ramesnė kaip vasara, nes Vytautas nevengė iš puolių ir iš žiemos stovyklos. Kadangi Kaunas Neries ir N e s ė k m in g a i m ė g in a Nemuno santakoje vasarą p u lti K au n ą sunkiau prieinamas, tuo tarpu žiemą, užšalus vandenims, be vargo apsupamas, todėl Vytautas, tikėdamasis jį pa imti, priėjo tylomis miškais ir netikėtai pasirodė su ka riuomene prie pylimo.
Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo at\nstumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstinin\nkai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorė\ndamas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nie\nko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias \nuž vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose \nsalose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverde-\nriu ir Ritersverderiu, kryžiuo- \nStato L ie tu v o je паи- \nčiai paliko savo įgulą, o tre\njas pilis \nčiojoje, vadinamoje Marien\nburgu, įkurdino savo karius \nVytautas.
Netekęs ka riuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin gą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę ko vos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio gro bio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemai tiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepa liestas. Atėjo žiema, vis dėlto lietuviams ji nebuvo nė kiek ne ramesnė kaip vasara, nes Vytautas nevengė iš puolių ir iš žiemos stovyklos. Kadangi Kaunas Neries ir N e s ė k m in g a i m ė g in a Nemuno santakoje vasarą p u lti K au n ą sunkiau prieinamas, tuo tarpu žiemą, užšalus vandenims, be vargo apsupamas, todėl Vytautas, tikėdamasis jį pa imti, priėjo tylomis miškais ir netikėtai pasirodė su ka riuomene prie pylimo.
Kiek kartų kareiviai puolė pylimą, tiek kartų buvo at\nstumti, ypač nepaprastą narsumą rodė lenkų pėstinin\nkai. Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorė\ndamas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nie\nko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias \nuž vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose \nsalose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverde-\nriu ir Ritersverderiu, kryžiuo- \nStato L ie tu v o je паи- \nčiai paliko savo įgulą, o tre\njas pilis \nčiojoje, vadinamoje Marien\nburgu, įkurdino savo karius \nVytautas.