t-001vidutinis
Kariuomenė prie Naklo pilies įsirengė stovyklą ir apsiausties įtaisus, todėl pilėnai atidavė pilį broliams su sąlyga išeiti gyvi su manta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 87-88
Apie tai, kaip pasidavė Naklo pilis ir buvo apiplėšta Pomeranijos žemė Apaštališkojo sosto legatas, nuolatos rūpindamasis tikėjimo reikalais ir dėl jų sielvartaudamas, be to, norėdamas tikėjimui padėti, o tikėjimo priešui Pomeranijos kunigaikščiui pakenkti, pastebėjęs, kad karo sėkmė pradeda krypti brolių naudai, 274 1242 m. gruodžio mėn. ar 1243 m. pradžios įvykiai. pasikvietė pas save iš Lenkijos kunigaikštį Kazimierą275 bei Kališo kunigaikštį ir brolius ir patarė jiems traukti su kariuomene prieš Sventopelką. Paklausę šių nurodymų, jie su didele kariuomene ir patraukė prie Naklo pilies276, prisistatė ten palapinių ir įsikūrė karo stovyklą, pasidarė apsiausties mašinų bei kitokių karo įtaisų ir paruošė visa, kas reikalinga miestams pulti, taip baisiai nugąsdindami pilėnus, jog šie atidavė broliams pilį su sąlyga, kad jiems su manta gyviems būsią leista išeiti. Įkurdinę joje brolių ir ginklanešių sargybą, su likusia kariuomenės dalimi jie įsibrovė į Pomeranijos žemę, švaistydamiesi po ją nuo krašto iki krašto, bet ne kaip geri šeimininkai, o atvirkščiai: viską, kas ugnimi deginama, sudegino, daugybę gyventojų išžudė, išsivedė į nelaisvę moteris bei vaikus ir, pasigrobę didžiulį grobį, sugrįžo atgal.