Lietuvos metraštis vaizduoja Mindaugo krikštą kaip apgaulingą ir teigia, kad po krikšto jis toliau laikėsi pagoniškų praktikų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
O draugiškumą tau jaučiu, ir nors \napakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš \ntau palankus.\" 1 6\nMindaugas nusiuntė pas popiežių [pasiuntinius| ir \npriėmė krikštą '7 , bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis \nslapčia nuolat aukojo aukas savo dievams — visų pir\nma, namų dievui Kalveliui ir dievui-rykiuil9 , zuikių \ndievui2 0 , ir Medynai Būdavo, jei išjos į lauką ir \nkiškis perbėgs per lauką į priešais esantį mišką, tai jis \nį tą mišką nejoja ir žmonėms draudžia, kad ten nė \nžabelio nenulaužtų. Ir savo dievams tarnavo, ir degino \nmirusiųjų kūnus, ir savo pagonybę viešai išpažino.
1251 m. pavasarį arba vasaros pradžioje Mindaugas išsirūpino krikštą sau ir Mortai bei karaliaus karūną sau.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam \ntapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai-\nčiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną \nir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma-\ntija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę \nLivonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą. Per jį 1251 m. pavasarį (ar \nvasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o \nsau – karaliaus karūną.
Lietuvos metraštis teigia, kad Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė krikštą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
O draugiškumą tau jaučiu, ir nors \napakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš \ntau palankus.\" 1 6\nMindaugas nusiuntė pas popiežių [pasiuntinius| ir \npriėmė krikštą '7 , bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis \nslapčia nuolat aukojo aukas savo dievams — visų pir\nma, namų dievui Kalveliui ir dievui-rykiuil9 , zuikių \ndievui2 0 , ir Medynai Būdavo, jei išjos į lauką ir \nkiškis perbėgs per lauką į priešais esantį mišką, tai jis \nį tą mišką nejoja ir žmonėms draudžia, kad ten nė \nžabelio nenulaužtų. Ir savo dievams tarnavo, ir degino \nmirusiųjų kūnus, ir savo pagonybę viešai išpažino.
Lietuvos metraščio pasakojime Mindaugas nusiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė krikštą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
O draugiškumą tau jaučiu, ir nors \napakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš \ntau palankus.\" 1 6\nMindaugas nusiuntė pas popiežių [pasiuntinius| ir \npriėmė krikštą '7 , bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis \nslapčia nuolat aukojo aukas savo dievams — visų pir\nma, namų dievui Kalveliui ir dievui-rykiuil9 , zuikių \ndievui2 0 , ir Medynai Būdavo, jei išjos į lauką ir \nkiškis perbėgs per lauką į priešais esantį mišką, tai jis \nį tą mišką nejoja ir žmonėms draudžia, kad ten nė \nžabelio nenulaužtų. Ir savo dievams tarnavo, ir degino \nmirusiųjų kūnus, ir savo pagonybę viešai išpažino.
Lietuvos metraštis teigia, kad magistras Andrius ragino Mindaugą siųsti pasiuntinius pas popiežių ir priimti krikštą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
O draugiškumą tau jaučiu, ir nors \napakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš \ntau palankus.\" 1 6\nMindaugas nusiuntė pas popiežių [pasiuntinius| ir \npriėmė krikštą '7 , bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis \nslapčia nuolat aukojo aukas savo dievams — visų pir\nma, namų dievui Kalveliui ir dievui-rykiuil9 , zuikių \ndievui2 0 , ir Medynai Būdavo, jei išjos į lauką ir \nkiškis perbėgs per lauką į priešais esantį mišką, tai jis \nį tą mišką nejoja ir žmonėms draudžia, kad ten nė \nžabelio nenulaužtų. Ir savo dievams tarnavo, ir degino \nmirusiųjų kūnus, ir savo pagonybę viešai išpažino.
Mindaugo krikštas ir karalystė pagoniškos Lietuvos istorijoje liko tik epizodas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
kišką etnosą, o Netimero vadovaujamiems pajudėti toliau nuo gentinės \nsantvarkos į valstybę, į kurią būtų verta traukti misionieriams. Lietuva \nliko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis \nir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar \ngyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo \nlaikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir \niki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, \nkiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas \nGedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir \nišpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę.
Mindaugas, pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam \ntapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai-\nčiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną \nir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma-\ntija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę \nLivonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą. Per jį 1251 m. pavasarį (ar \nvasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o \nsau – karaliaus karūną.
1250 m. Mindaugas apsikrikštijo ir apkrikštijo daug savo didikų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 16
Ir 1250 met. Mindaugas\napsikrikštijo; apkrikštijo ir daug savo didikų. Ordinui jis do\nvanojo žymią dalį Žemaitijos, o tas ne tik jį parėmė, bet ir\nišrūpino jam karališkąjį vainiką.
Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 347
Mintautas nuo vienos pu sės gorinamas pavojum, nuo antros masinamas krikščionų goda, noris nairydamos, pasiėmė tą da ryti, ko mistras norėjo1. Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio. Tuojau Mintautas liepė krikščionų kunigams svietą mokyti ir krikštyti visoj Lietuvoj.