Lietuvos pašaukimas priimti katalikų tikėjimą 1387 m
4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas perteikia aiškinimą, kad katalikybės priėmimą Lietuvoje palengvino lietuvių paklusnumas viešpataujantiems kunigaikščiams. Narbutas religinėje interpretacijoje vaizduoja Vladislovą Jogailą ir jo brolius kaip Dievo Lietuvai duotus valdovus tikėjimui įžiebti. Narbutas rašo, kad Vladislovo Jogailos ir jo brolių rūpesčiu Bažnyčia Lietuvoje priėmė 5 635 500 atverstų stabmeldžių.
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės.
Pasakiau „stebuklingu būdu“, kadangi apaš\ntališkosios sostinės didžiausios pastangos, tiekos šventųjų kan\nkinių triūsas ir kraujas, beveik du šimtus metų trukę vokiečių\nriterių karai negalėjo pasiekti to, ką pasiekė silpno žmogaus\npatrauklumas. Lenkijos karalienės Jadvygos ranka, paduota\nVladislovui, sugebėjo tai įgyvendinti per vieną dieną. Auto\nrius sumini karaliaus Vladislovo Jogailos pagyrimus, išvardija\njo brolius, kalba apie triumfuojančią Lietuvoje Kristaus baž\nnyčią, giria apaštališkuosius karalius ir jo brolių darbus, prie\ndidžiausių privalumų priskiria jų nuolankumą bažnyčiai, kuri\njų rūpesčiu į savo prieglobstį gavo 5 635 500 atverstų stabmel\ndžių.
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichėjų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama.
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės.
Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės. Iš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio nybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau siai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų žynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio; tuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su Kuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai sesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti į rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės sandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir dalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa kraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio Rusia.