Lietuvos pašaukimas priimti katalikų tikėjimą 1387 m
4 teiginiai6 įrašai0 ryšių
Narbutas perteikia aiškinimą, kad katalikybės priėmimą Lietuvoje palengvino lietuvių paklusnumas viešpataujantiems kunigaikščiams. Narbutas religinėje interpretacijoje vaizduoja Vladislovą Jogailą ir jo brolius kaip Dievo Lietuvai duotus valdovus tikėjimui įžiebti. Narbutas rašo, kad Vladislovo Jogailos ir jo brolių rūpesčiu Bažnyčia Lietuvoje priėmė 5 635 500 atverstų stabmeldžių.
Pasakiau „stebuklingu būdu“, kadangi apaštališkosios sostinės didžiausios pastangos, tiekos šventųjų kankinių triūsas ir kraujas, beveik du šimtus metų trukę vokiečių riterių karai negalėjo pasiekti to, ką pasiekė silpno žmogaus patrauklumas. Lenkijos karalienės Jadvygos ranka, paduota Vladislovui, sugebėjo tai įgyvendinti per vieną dieną. Autorius sumini karaliaus Vladislovo Jogailos pagyrimus, išvardija jo brolius, kalba apie triumfuojančią Lietuvoje Kristaus bažnyčią, giria apaštališkuosius karalius ir jo brolių darbus, prie didžiausių privalumų priskiria jų nuolankumą bažnyčiai, kuri jų rūpesčiu į savo prieglobstį gavo 5 635 500 atverstų stabmeldžių.
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichėjų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama.
Todėl blogai daro kunigai, kurie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichėjų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakramentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klaidingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpačiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas didelis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo dorybės.
Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas didelis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo dorybės. Iš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščionybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriausiai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų žynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio; tuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su Kuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi baisesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti į rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės sandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir dalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pakraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio Rusia.
Todėl blogai daro kunigai, kurie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichėjų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakramentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klaidingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpačiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas didelis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo dorybės.