Narbutas religinėje interpretacijoje vaizduoja Vladislovą Jogailą ir jo brolius kaip Dievo Lietuvai duotus valdovus tikėjimui įžiebti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 395
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės.
Narbutas rašo, kad Vladislovo Jogailos ir jo brolių rūpesčiu Bažnyčia Lietuvoje priėmė 5 635 500 atverstų stabmeldžių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 395
Pasakiau „stebuklingu būdu“, kadangi apaš\ntališkosios sostinės didžiausios pastangos, tiekos šventųjų kan\nkinių triūsas ir kraujas, beveik du šimtus metų trukę vokiečių\nriterių karai negalėjo pasiekti to, ką pasiekė silpno žmogaus\npatrauklumas. Lenkijos karalienės Jadvygos ranka, paduota\nVladislovui, sugebėjo tai įgyvendinti per vieną dieną. Auto\nrius sumini karaliaus Vladislovo Jogailos pagyrimus, išvardija\njo brolius, kalba apie triumfuojančią Lietuvoje Kristaus baž\nnyčią, giria apaštališkuosius karalius ir jo brolių darbus, prie\ndidžiausių privalumų priskiria jų nuolankumą bažnyčiai, kuri\njų rūpesčiu į savo prieglobstį gavo 5 635 500 atverstų stabmel\ndžių.
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichėjų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 395
Todėl blogai daro kunigai, ku rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės.
Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 395
Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės. Iš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio nybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau siai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų žynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio; tuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su Kuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai sesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti į rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės sandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir dalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa kraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio Rusia.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Toliau autorius pateikia kai kurių lietuvių mitologijos sri- 393 ## Puslapis 393 čių smulkius aprašymus; iš jų tas vietas, kurios mums šiaip ne buvo žinomos, išdėstėme anksčiau įvairiuose straipsniuose. Apie katalikų religijos, kaip viešpataujančios, priėmimą auto rius pasakoja: „Nors lietuvių genties tautos yra stipriai susiju sios su savo protėvių tikėjimu, vis dėlto paklusnumas viešpa taujantiems kunigaikščiams svarbiau už viską; tos valdžios įsa kymus gerbia kaip nenuginčijamą autoritetą. Mat tauta, ilgus metus varginta kruvinų vidaus ir išorės karų, privalėdama dė koti už savo tautinį gyvenimą protui ir galybei Liutauro dinas tijos kunigaikščių, iš kurių kiekvienas garsėjo ypatingomis iš minties ir vyriškumo savybėmis, nepavydėjo jiems tos absoliu čios valdžios, kuri tapo tautos išganymu; tauta aklai pasiklio vė viešpataujančios dinastijos, garsėjančios tikrais karžygiais, valia ir teise.