Lietuvos partizanų pasipriešinimas SSRS – tai ginkluota rezistencija, vykusi Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo 1945–1953 m. ir siekusi atkurti šalies nepriklausomybę. Jis išaugo sovietinių represijų bei teroro sąlygomis ir truko ištisą dešimtmetį, todėl laikomas ilgiausiu Lietuvos „karu po karo“. Pasipriešinimas apėmė ne tik ginkluotą kovą, bet ir informacinę veiklą: partizanų apygardose buvo įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą karo laikotarpį trumpiau ar ilgiau leista apie 80 pavadinimų periodinių leidinių, kurie skelbė partizanų poziciją, pasaulio politikos naujienas ir kitą kūrybą. Šis pasipriešinimas kartais vertinamas kaip didžiausias Lietuvos įnašas į XX amžiaus Europos istoriją.
Tačiau pergyvenusi didžiules netektis – Lietuvos žydų Holokaustą, masines Sovietų Sąjungos vykdytas deportacijas į Sibirą, emigraciją 1944 m. į Vakarus, Lietuva sugebėjo pakilti į ilgiausią „karą po karo“ – Lietuvos partizanų pasipriešinimą SSRS ištisą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo (1945–1953), o tai kartais laikoma didžiausiu Lietuvos įnašu į Europos istoriją XX a.
Karas po karo – ginkluota rezistencija Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras kurstė lietuvių tautos pasipriešinimą, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iš visų trijų Baltijos valstybių
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių. Iš jų gyventojai sužinodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas, partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, partizanų maldynų. Spaudą daugiausia platino jaunimas, vien 1947 m. už tai suimta 640 asmenų.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių.
Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais.
Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais. Pagalbos iš užsienio tikėtis nebuvo įmanoma, jie kovėsi vienų vieni. 1944–1946 m. susidarė dideli, net iki 100 kovotojų partizanų būriai – iš viso apie 30 tūkst. vyrų, kurie kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus, apsistodavo kaimuose, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD dalims eidavo į mūšį.
