Lietuvių raštijos tradiciniu raidynu draudimo pradžia
3 teiginiai3 įrašai1 ryšys
Vis dėlto ir valdžiai buvo aišku, kad etninės Lietuvos kaimo mokyklose pradėti mokyti rusų kalbos mokytojui nemokant lietuviškai yra sunkiai įmanomas dalykas, kad visų pirma tokiam mokytojui reikia išleisti dvikalbius elementorius, kuriuose būtų ir rusiškų.
Sužlugdyta ir valdžios užmačia pakeisti lietuvių raštijoje tradicinį lotyniškąjį raidyną kirilika. Jei valdžia būtų leidusi lietuviškas pradžios mokyklas ir nedraudusi jose dirbti mokytojais lietuviams, nesiėmusi diskriminacinių priemonių prieš Katalikų bažnyčią ir katalikų viliojimo į stačiatikybę, abėcėlė boikoto galėjo nesusilaukti. M. Valančius, perpratęs valdžios kėslus, per kunigus paskleidė mintį, kad skaityti tokias valdžios brukamas knygas katalikui yra nuodėmė. Todėl jų bemaž niekas ir neskaitė. O neturėdama skaitytojų valdžia jų išleido vos 60.
Paraginęs nepriimti valdžios peršamų knygų, vyskupas slapta suorganizavo lietuviškos spaudos tradiciniu raidynu spausdinimą Rytprūsiuose ir nelegalų jos platinimą Lietuvoje. Susiformavo tvirta kontrabandinės knygnešystės tradicija, ir į XIX a. pabaigą lietuvių kalba Rytprūsiuose išleidžiamų ir į Lietuvą knygnešių atnešamų ir nelegaliai platinamų knygų gausėjo. Nors valdžia ir žandarai knygnešius gaudė ir baudė dar Knygnešys. J. Zikaro skulptūra (1939 m.)
Vis dėlto ir valdžiai buvo aišku, kad etninės Lietuvos kaimo mokyklose pradėti mokyti rusų kalbos mokytojui nemokant lietuviškai yra sunkiai įmanomas dalykas, kad visų pirma tokiam mokytojui reikia išleisti dvikalbius elementorius, kuriuose būtų ir rusiškų žodžių vertimai į lietuvių kalbą, užrašyti ne tradiciniu šiai kalbai lotyniškuoju raidynu, o rusų raidynu – kirilika. Iš to gimė sumanymas pakeisti lietuvių raštijoje tradicinį lotyniškąjį raidyną rusišku raidynu, arba kirilika. 1864 m. M. Muravjovo nurodymu pradėta drausti lietuvių raštija tradiciniu raidynu, šis draudimas išplėstas į visą Rusijos imperijos teritoriją ir galiojo ligi 1904 m. pavasario.