Dusburgietis teigia, kad mat jis paskatino juos pradėti žiauriausius krikščionių persekiojimus, ir po kelerių metų prūsai, visiškai nusiaubę Kulmo žemę162, pavertė ją dykra, o krikščionis arba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę ir pavertė amžinais vergais, ir tik vienas kitas iš jų. Dusburgietis teigia, kad 162 Kulmo (dab.
kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti gyvojo dievo ir apskritai jų nekliudė. Tačiau žmonių giminės priešas, nebegalėdamas pakęsti taikos, ilgainiui prisėjo raugių. Mat jis paskatino juos pradėti žiauriausius krikščionių persekiojimus, ir po kelerių metų prūsai, visiškai nusiaubę Kulmo žemę162, pavertė ją dykra, o krikščionis arba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę ir pavertė amžinais vergais, ir tik vienas kitas iš jų išsigelbėjo pabėgdamas.
162 Kulmo (dab. Chelmnas, Chelmno, LLR) pilies ir kt. Šios žemės pilių sunaikinimą patvirtina 1222 (ar 1223) m. Konrado privilegija vyskupui Kristijonui (PUB, 1, 1, Nr. 41, p. 28). Tai galėjo įvykti 1216 m. ar 1217 m. pradžioje, kai į prūsų nelaisvę pateko Mazovijos vaivada Kristinas, arba 1220 m. Prūsų rankose Kulmo žemė galėjo būti 1226— 1230 m. Dusburgiečio minimos (III, 7) prūsų įgulos Kulmo žemės pilyse siejamos jau su 1226 m.; kita vertus, manoma, kad Kulmo žemę prūsai užėmė tik 1231 m. vasarą. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Dusburgietis perdeda, teigdamas, jog Kulmo žemė buvusi visiškai nusiaubta, paversta dykromis, nes jam rūpėjo padidinti prūsų antpuolių rezultatus, iškelti Ordino nuopelnus (HP. 1, 1, p. 427, 436; Ślaski K. Przyczyny..., p. 26— 27; Powierski J. Stosunki..., p. 153; to paties, Przekaz..., p. 408).