1410 m. kovo pradžioje kryžiuočiai tylomis patraukė prie Lietuvos, o Vytautas vengė ryžtingesnių veiksmų, kad nebūtų apkaltintas taikos griovimu. Kryžiuočiai, paėmę sargybinius prie Iskros, pasklido po Volkovysko apygardą, užėmė Volkovyską ir jo gyventojus žudė arba varė į nelaisvę.
Kai žinia apie šį žygį pasiekė karaliaus rūmus, Jogaila, bijodamas, kad savo ruožtu kryžiuočiai nesurengtų šitokio išpuolio, bematant pasiuntė žygūnus, stengdamasis magistrui pasiteisinti dėl Žygimanto veiksmų ir reikalaudamas, kad visa tai, kas įvyko nežinant apie paliaubas, nieku būdu nepažeistų neseniai sudaryto susitarimo. Kryžiuočiai nė kiek neatlyžo, šitaip karaliui pasiteisinus, tačiau tuo tarpu dėjosi negalvoju apie kerštą, vildamiesi, kad vėliau, kai lietuviai jausis saugesni, būsią patogiau atsiteisti už nuostolius. vos sienų, paėmė į nelaisvę sargybinius, budinčius prie Iskros upės, ir pasklido po Volkovysko apygardą. Staiga užpuolę, užėmė Volkovyską: žmones, šventą dieną čia suėjusius į bažnyčią, arba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę.
Kai žinia apie šį žygį pasiekė karaliaus rūmus, Jogaila, bijodamas, kad savo ruožtu kryžiuočiai nesurengtų šitokio išpuolio, bematant pasiuntė žygūnus, stengdamasis magistrui pasiteisinti dėl Žygimanto veiksmų ir reikalaudamas, kad visa tai, kas įvyko nežinant apie paliaubas, nieku būdu nepažeistų neseniai sudaryto susitarimo. Kryžiuočiai nė kiek neatlyžo, šitaip karaliui pasiteisinus, tačiau tuo tarpu dėjosi negalvoju apie kerštą, vildamiesi, kad vėliau, kai lietuviai jausis saugesni, būsią patogiau atsiteisti už nuostolius. vos sienų, paėmė į nelaisvę sargybinius, budinčius prie Iskros upės, ir pasklido po Volkovysko apygardą. Staiga užpuolę, užėmė Volkovyską: žmones, šventą dieną čia suėjusius į bažnyčią, arba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę.