Kristburgo bado krizės ir Samilio nukankinimo bandymas
3 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Dusburgietis teigia, kad apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Dusburgietis teigia, kad ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas, kad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie jų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei laisves, kad galėtų ten.
Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius. Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo.
Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas, kad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie jų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei laisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė, o pasiliko tik vienas kitas. Kokia nuostabi, kokia dosni dievo malonė, mielaširdingai suteikta broliams bei kitiems krikščionims ne tik šioje pilyje, bet ir visoje Prūsijos žemėje ir leidusi jiems vargti šį beveik nepakeliamą vargą, be galo priešingą žmogaus gyvenimo reikmėms, taip kantriai ir nuolankiai, kad jie ne tik neliūdėjo, bet visada džiūgavo, tikėdamiesi galop pelnysią rojaus linksmybes.
Šitai sužinoję, prūsai\nįtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies,\ntol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams,\nten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo. Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas,\nkad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie\njų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei\nlaisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė,\no pasiliko tik vienas kitas.