Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kęstutis sužinojo apie slaptą Jogailos taiką su Prūsų ir Livonijos kraštais. Lietuvos metraštis pasakoja, kad po to Kęstutis nužygiavo į Vilnių, užėmė miestą ir paėmė Jogailą, jo brolius bei motiną į nelaisvę.
Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė.
Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kalbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrąžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o kunigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebereikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske. Ir po to tačiau tiesos nesilaikė ir užėmė Vilnių prieš mūsų tėvą: tuo metu mūsų tėvas buvo karo žygyje.