Narbutas pasakoja, kad Jeronimas Prahiškis, liepęs iškirsti šventąjį mišką, pirmas kirviu nukirto vieną aukščiausių medžių. Narbutas pasakoja, kad šventojo miško viduryje žmonės kurį laiką nedrįso paliesti seniausio medžio, laikyto dievų buveine.
Paskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas buvo laikomas labiau garbintinas. Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo medžio. Todėl Jeronimas, pagriebęs kirvį, pirmas nukirto vieną iš aukščiausių medžių. Tuomet žmonės, sekdami jo pavyzdžiu, kas ką turėjo ir kuo galėjo, ėmė lenktyniaudami naikinti mišką.
Pasistūmėta iki miško vidurio; ten kurį laiką niekas nedrįso paliesti seniausio ir už visus medžius labiau garbinamo medžio, kurį ypač laikė dievų buveine. Pagaliau, kaip vienas už kitus būna narsesnis, taip kažkuris iš jų, skatindamas draugus, bijančius sužeisti nejautrų medį, pakėlęs kirvį, norėjo stipriai smogti juo į medį, bet įsikirto į blauzdą ir vos gyvas pargriuvo ant žemės32. Visa žmonių minia sunerimo, imta verkti ir priekaištauti Jeronimui, kam jis įkalbėjęs išnaikinti šventą dievų prieglobstį, ir jau nebeliko nė vieno, kuris būtų išdrįsęs imtis kirvio. Tada Jeronimas, tvirtindamas, jog tai velnių kerai aptemdė žmonių akis, liepė stotis tam, kuris susižeidė ir gulėjo parkritęs, ir įtikino jį, kad niekur nebuvo susižeidęs, ir tą pačią 32 Reikia atkreipti dėmesį, kad panašų įvykį su visiškai tokiomis pat aplinkybėmis randame aprašytą Prūsijos kronikose, kai Heiligenbeilyje vyskupo Anzelmo laikais kirto ąžuolą.