Glapo išdavystė, suėmimas ir varmių bei notangų pasidavimas
3 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Dusburgietis teigia, kad apie Glapo, varmių vado, mirtį ir varmių bei notangų pavergimą Glapas, varmių vadas, turėjo tokį valdinį, vardu Steinavas, kurį labai mėgo. Dusburgietis teigia, kad tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413. Dusburgietis teigia, kad išžudžius vadus ir kitus vadovavusius karui, notangai ir varmiai vėl pasidavė tikėjimui ir broliams.
Šis, paklausęs patarimo, susikvietė daug brolių bei ginklanešių, nuvyko ten, užklupo Glapą, su kariuomene apgulusį minėtąją pilį, staiga juos užpuolė ir visus išžudė. Tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413. Išžudžius vadus ir kitus vadovavusius karui, notangai ir varmiai vėl pasidavė tikėjimui ir broliams.
Tuo tarpu Steinavas nuvyko pas Karaliaučiaus komtūrą ir išdavė šią paslaptį, patardamas šiam traukti su savo kariuomene drauge su juo. Šis, paklausęs patarimo, susikvietė daug brolių bei ginklanešių, nuvyko ten, užklupo Glapą, su kariuomene apgulusį minėtąją pilį, staiga juos užpuolė ir visus išžudė. Tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413.
Apie Glapo, varmių vado, mirtį ir varmių bei notangų pavergimą Glapas, varmių vadas, turėjo tokį valdinį, vardu Steinavas, kurį labai mėgo. Daug kartų jį buvo gelbėjęs iš mirtino pavojaus. Tačiau tas vyras, užmiršęs patirtas malones, atsiteisė blogu už gera ir neapykanta už meilę. Jis sugalvojo būdą, kaip jį pribaigti, ir, norėdamas savo sumanymą įgyvendinti, pakvietė jį pulti vienos pilies, stovėjusios Sembos žemėje, Gėlavandenių marių pakrantėje, beveik prieš Brandenburgo pilį412, 409 Konradas Vyresnysis iš Tirbergo (Frankonija), 1267 m.— Santyro, vėliau — Kristburgo, Kulmo komtūras, nuo 1273 m.— Prūsijos krašto magistras. Šias pareigas ėjo iki 1276 m. Apie jo vėlesnę veiklą Prūsijoje nėra žinių. Mirė 1279 m.? (AB, t. 2, sąs. 6, p. 729). 410 Hermanas (ne Henrikas) iš Šenburgo (Meiseno markgrafystė) 1268—1271 m. buvo Kristburgo komtūras. Kristburgą sunaikinus — Santyro, po to vėl Kristburgo, o 1277—1289 m, t. y. iki mirties,— Kulmo krašto komtūras (AB, t. 2, sąs. 5, p. 629). 411 Herkus Mantas žuvo 1273 m. vasarą ar rudenį (Ewald A. L., Die Eroberung.., 4, p. 108; Jasas R., Didysis.., p. 61). Vietovardis Mangarben — greičiausiai iš Mant-garben, plg. 1331 — Mantegarbs, 1418 — Mantegarbe (GAO, p. 94), Manto kalnas, žinomas Auksinės (dab. Golubaja) žemupyje, į pietus nuo Norkyčių (prie dab. Meždurečjės) (Sch-K; Bezzenberger A., Über die Verbreitung.., p. 123). Gal čia Herkaus Manto žuvimo vieta ar kapavietė? (plg. Glapo kalnas —D. III, 136). 412 Naujoji didžiojo magistro kronika patikslina: tai pilis Cenauwe (SRP, 5, p. 100), kitur — Connuvedit (GAO, p. 70; Hennenberger C., Erclerung.., p. 43; VBK; Ewald A. L., Die Eroberung.., 4, 109; Sch-K). Aismarių šiauriniame krante, per 5 km į vakarus nuo pasakydamas, kurią dieną turįs ten atvykti su savo kariuomene. Tuo tarpu Steinavas nuvyko pas Karaliaučiaus komtūrą ir išdavė šią paslaptį, patardamas šiam traukti su savo kariuomene drauge su juo.
Šis, paklausęs patarimo, susikvietė daug brolių bei ginklanešių, nuvyko ten, užklupo Glapą, su kariuomene apgulusį minėtąją pilį, staiga juos užpuolė ir visus išžudė. Tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413. Išžudžius vadus ir kitus vadovavusius karui, notangai ir varmiai vėl pasidavė tikėjimui ir broliams.