Kaidanas įrengė karo stovyklą prie Pripetės žiočių ir išsiuntė daug būrių krašto niokoti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 80
Tuo tarpu Erdvilas, vesdamas lietuvių ir žemaičių ka riaunas, be to, pasitelkęs iš Naugarduko ir Slonimo mikliausių karių, patraukė slaptais girių takais į prie šą, kuris nė manyte nemanė, jog lietuviai taip arti, ir užtiko barbarus, grasinančius ir tūžtančius dėl panie kintos pasiuntinybės. Pirmiausia Erdvilas leido savie siems, pavargusiems iš kelionės, šiek tiek giriose pa silsėti, po to, kiek leido tamsa ir ankščia, išrikiavo ka rius kautynėms, galop prieš pat aušrą, baisiai šaukda mi ir smarkiai puldami, jie įsiveržė į stovyklą. Prie stovyklos prieigų ne kautynės vyko, o skerdynės: už pultieji, vos pabudę, apkurtinti nepaprasto triukšmo, krito nespėję nė ginklo pakelti.
Erdvilas leido kariams pailsėti giriose, prieš aušrą juos išrikiavo kautynėms ir įsiveržė į Kaidano stovyklą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 80
Tuo tarpu Erdvilas, vesdamas lietuvių ir žemaičių ka riaunas, be to, pasitelkęs iš Naugarduko ir Slonimo mikliausių karių, patraukė slaptais girių takais į prie šą, kuris nė manyte nemanė, jog lietuviai taip arti, ir užtiko barbarus, grasinančius ir tūžtančius dėl panie kintos pasiuntinybės. Pirmiausia Erdvilas leido savie siems, pavargusiems iš kelionės, šiek tiek giriose pa silsėti, po to, kiek leido tamsa ir ankščia, išrikiavo ka rius kautynėms, galop prieš pat aušrą, baisiai šaukda mi ir smarkiai puldami, jie įsiveržė į stovyklą. Prie stovyklos prieigų ne kautynės vyko, o skerdynės: už pultieji, vos pabudę, apkurtinti nepaprasto triukšmo, krito nespėję nė ginklo pakelti.
Lietuviai išvijo Kaidano karius iš stovyklos, daug jų nukovė mūšyje ir persekiojo bėgančius prie Dnepro bei Pripetės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 81
Tiesa, kai buvę toliau\nnuo pavojaus po kurio laiko atgavo drąsą, užvirė kru\nvina kova. Galop nugalėję lietuviai išvijo barbarus iš\nstovyklos: galybė priešų krito mūšyje, kur kas dau\ngiau krito bėgančiųjų, žuvusių nuo kalavijų arba pri\ngėrusių Dnepro ir Pripetės duburiuose. Ši pergalė buvo\nD u o k lės p ra ša n tiem s\nsk ita m s E rd vila s siu n \nčia d v i strė le s\nšaukęs pasiuntinius, jis atsi\nsakė duoklės, paskelbė karą\nir įteikė jų kunigaikščiui do\nvaną— dvi strėles. Atleidęs\npasiuntinius, įsakė juos klyst-\n82\n\n## Puslapis 81\n\nitin reikšminga, nes rusai vėliau ėmė rodyti lietuvių\nvaldovui ne tik didesnę pagarbą bei palankumą, bet\nir pastovesnę ištikimybę.
Erdvilas prieš aušrą išrikiavo po kelionės pailsėjusius karius ir įsiveržė į Kaidano stovyklą prie Pripetės žiočių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 80
Pirmiausia Erdvilas leido savie\nsiems, pavargusiems iš kelionės, šiek tiek giriose pa\nsilsėti, po to, kiek leido tamsa ir ankščia, išrikiavo ka\nrius kautynėms, galop prieš pat aušrą, baisiai šaukda\nmi ir smarkiai puldami, jie įsiveržė į stovyklą. Prie \nstovyklos prieigų ne kautynės vyko, o skerdynės: už\npultieji, vos pabudę, apkurtinti nepaprasto triukšmo, \nkrito nespėję nė ginklo pakelti. Tiesa, kai buvę toliau \nnuo pavojaus po kurio laiko atgavo drąsą, užvirė kru\nvina kova. Galop nugalėję lietuviai išvijo barbarus iš \nstovyklos: galybė priešų krito mūšyje, kur kas dau\ngiau krito bėgančiųjų, žuvusių nuo kalavijų arba pri\ngėrusių Dnepro ir Pripetės duburiuose.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo pat metu miręs Vykin tas, Žemaitijos kunigaikštis, paliko savo įpėdiniu bro lį Erdvilą, tačiau šis, manydamas, jog vieno valdovo per maža skirtingoms valstybėms, kaip per maža vie nos sielos į dvi dalis padalytam kūnui, be to, norėda mas atsiteisti už pagalbą, kurios neseniai sulaukė, per leido Živinbudui visas teises į Žemaitiją. Tačiau neilgai trukus jis susirgo ir pasimirė, vyras, kuris pelnytai priskirtinas prie žymiausių Lietuvos didvyrių. Erdvilui mirus, Naugarduko kunigaikštystę valdyti žemių. Polocko rusai savo valstybės valdymą buvo perdavę ne vienam kunigaikščiui, bet tautai5; šitokių permainų priežastis buvo ta, kad per skitų karą buvo netekę teisėtų kunigaikščių. Tuo tarpu ateiviai graikai, tvarkę rusų bažnyčios reikalus, patarė žmonėms: ,kiū rėkite, kad, susiradę kokį valdovą, neprarastumėte per savo ištižimą laisvės, kurią iš priešų malonės gavote.