Keli tūkstančiai raitelių apie vidudienį perėjo Dneprą ir netikėtai užpuolė besitvirtinančių maskvėnų stovyklą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 602
Kadangi prie\nšas nežinojo, kas dedasi, keli tūkstančiai raitelių, apie\nvidudienį laimingai persikė-\nK a ia liu s\nŽ y g im a n ta s\nlę per upę, užgriuvo stovyk-\nm a sk v ė n u s su m u ša\nlą, kai maskvėnai stiprinosi,\nir pradėjo kruvinas kauty\nnes, kol priešai, netikėto antpuolio pritrenkti, nespėjo\natsigauti. Vėliau nušuoliavo prie upės ir iš užpakalio\nužpuolė pakrantėje išstatytas saugas, atverdami savo\nvyrams kelią. Karalius su kitais kariais laukė, kuo vis\nkas baigsis; pastebėjęs savo vėliavas kitame krante,\njis drąsiai pavarė žirgą į upę ir, vienur briste brisda\nmas, kitur plaukte plaukdamas, pirmas nusigavo į kitą\nkrantą, pervesdamas be jokių nuostolių visus raitelius.
Paaiškėjus, kad maskvėnai pabėgo, kareiviai apiplėšė jų stovyklą, o karalius, didikų patartas, atsisakė juos persekioti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 603
Po šio įvykio Glinskis, nelyginant sumažėjęs ne\ntik savo šalininkų, bet ir savo paties akyse, pasitraukė\nį Starodubą su išsaugotais pulkais, kuriais labiausiai\npasitikėjo. Kai, išaušus dienai, paaiškėjo, jog priešas\npabėgo, kareiviai apiplėšė stovyklą, tačiau karalius,\ndidikų patartas, nesiryžo persekioti maskvėnų. Mat,\nnors pakrikas priešo atsitraukimas žadėjo nesunkią per\ngalę, bet, turėdami galvoje, kad keliai visai nepažįsta\nmi ir neprieinami, o tarp miškų ir pelkių gali pasitai\nkyti visokių pasalų, nutarė, jog susilauks daugiau pa\nvojų, nei turės vilčių sėkmingai baigti žygį, jeigu\nkariai, nuvargę po tokio ilgo kelio, imsią persekioti\npriešą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pavasariui išaušus, Mikalojus Firlėjus su lenkų kariuomene atžy- K a ra liu s Ž y g im a n ta s giavo į Lietuvą, o gegužės tra u k ia p rie š G lin s- pradžioje įkandin atvyko į k į ir m a sk v ė n u s Brestą ir karalius, kuris ten šiek tiek užgaišo, telkdamas lietuvių karius ir ragindamas bajorus traukti į žygį. Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais už puolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek, nes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas bei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Ga vęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską pen kis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir ka rališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patrau kė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų bū rius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs damas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė jo per mažai karių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vydamasis priešą, karalius įrengė prie upės atvirame lauke stovyklą, įsakydamas, susi radus vieną kitą brastą, tylomis, jeigu šitai bus įma noma, perkelti į kitą krantą dalį raitelių. Kadangi prie šas nežinojo, kas dedasi, keli tūkstančiai raitelių, apie vidudienį laimingai persikė- K a ia liu s Ž y g im a n ta s lę per upę, užgriuvo stovyk- m a sk v ė n u s su m u ša lą, kai maskvėnai stiprinosi, ir pradėjo kruvinas kauty nes, kol priešai, netikėto antpuolio pritrenkti, nespėjo atsigauti. Vėliau nušuoliavo prie upės ir iš užpakalio užpuolė pakrantėje išstatytas saugas, atverdami savo vyrams kelią. Karalius su kitais kariais laukė, kuo vis kas baigsis; pastebėjęs savo vėliavas kitame krante, jis drąsiai pavarė žirgą į upę ir, vienur briste brisda mas, kitur plaukte plaukdamas, pirmas nusigavo į kitą krantą, pervesdamas be jokių nuostolių visus raitelius.