Santrauka
Narbutas pasakoja, kad 1387 m., pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo pakelta pirmoji ranka Vilniaus šventyklai sugriauti.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Dalyviai ir vaidmenys
Nenurodyta
Eiga
Nenurodyta
Rezultatas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas pasakoja, kad 1387 m., pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo pakelta pirmoji ranka Vilniaus šventyklai sugriauti.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas pasakoja, kad 1387 m., pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo pakelta pirmoji ranka Vilniaus šventyklai sugriauti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui. Tą ženklą panaudojo valstybės herbui . Kiti pasa kojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščio nys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pie tinėje pusėje Katedros varpinės , kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro. Nors dabar tos plytos ne- benusipelno dėmesio, kaip seniau, tačiau yra pakankamai įro dyta, kad 1387 metais, pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo 121-oji plyta; tą dieną pakilo pirmoji ranka šventyklai sugriauti“ .
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |