Žiemgaliai vėl sukilo nepakęsdami griežtos kryžiuočių valdžios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 210
Tuomet žiemgaliai vėl sukilo, nepakęsdami kryžiuočių kietos valdžios. Panašiai kaip prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas, žiemgalių sukilėlių vadas Nameisė taip pat iki tol buvo tarnavęs ordinui^242.
Traidenis varžėsi su Livonijos ordinu dėl žiemgalių žemės, kurią buvo pasidaliję kryžiuočiai ir Rygos arkivyskupas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 209
Traidenis varžėsi su Livonijos ordinu dėl žiemgaliu žemės, kurią buvo pasidalinę kryžiuočiai ir Rygos arkivyskupas. Kaip reikalingą bazę savo žygiams ordinas 1265 m.
Žiemgala minima tarp atskiras kalbas turėjusių duoklinių tautų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 128
Tarp kitų duoklininkių tautų yra minimos — vis savo atskiras kalbas turinčios — «Lietuva, Žiemgala, Kuršas, Neroma, Lybiai». Dauguva normanams buvo svarbus vandens kelias į rytus.
Ankstyvaisiais Viduramžiais Vakarų metraštininkai pradėjo minėti žiemgalius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 26
Ankstyvaisiais Viduramžiais Vakarų metraštininkai pradeda minėti prūsus, kuršius, žiemgalius. Lietuviai, gyvenę į rytus nuo šių genčių, natūralu, į metraščius nepateko, o ir rytų baltų diferenciacijos procesas vyko vėliau.
1259-1260 m. žiemą Žiemgaloje pastatyta stipri Dobės pilis, kurios sukilę žiemgaliai negalėjo įveikti.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 190
Betarpiškame ryšyje su Georgenburgo įkūrimu reikia sieti 1259-1260 m. žiemą Žiemgaloje pastatymą stiprios pilies Dobės (Doblen)^151 , kurios sukilę žiemgaliai negalėjo įveikti. Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į jiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek tegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti.
Traidenis 1269-1282 m. rėmė žiemgalius ir telkė jėgas kovai Prūsijoje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
Vis dėlto Lietuva ir toliau liko pagrindinė, vadovaujanti jėga kovoje prieš Ordiną. Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius, telkė jėgas ir kovai Prūsijoje.
Kryžiuočiams nepavykus paimti žiemgalių Tervetės pilies, jie pasistatė Dobę, kurią sukilėlių pusėje puolė žemaičiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 192
Kai kryžiuočiams nepasisekė paimti žiemgalių pilies Tervetės (į šiaurę nuo Žagarės)^164 , jie pasistatė minėtą Dobę, kurią tuoj, sukilėliams talkininkaudami, puolė žemaičiai^165. Nepasisekus pilies paimti, jie persimetė į pietus prie Georgenburgo ir, pasistatę sau pilį kaimynystėje, iš jos puldinėjo nykstančią ir maisto trūkstančią vokiečių įgulą.
Kronikininkai mini, kad kuršiai ir žiemgaliai turėjo spindinčių metalo ginklų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 145
Spindinčius metalo ginklus kronikininkai randa ir pas kuršius bei žiemgalius. Puikų lietuvių apginklavimą paliudija ir faktas, kad po pergalės Livonijoje vokiečių kariuomenė dalinosi lietuvių ginklais.
Pietines žiemgalių ir sėlių sritis asimiliavo lietuviai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola.
Žiemgaliai Nestoro „Povestyje“ minimi tarp rusams duoklę mokėjusių ir atskiras kalbas turėjusių tautų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 128
Tarp kitų duoklininkių tautų yra minimos — vis savo atskiras kalbas turinčios — «Lietuva, Žiemgala, Kuršas, Neroma, Lybiai». Dauguva normanams buvo svarbus vandens kelias į rytus.
Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 141
Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų. Istorinių laikų sąvartoje, šalia įprastinių kuopinių kaimų, pasitaikydavo lietuvių gyvenamų viensėdžių sodybų, tačiau kaiminės sodybos dominavo.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 141
Galėjo tas pat būti ir Lietuvoje, kai gyventojai iš sunkiau apginamų vietų ordino karų laikais vis labiau traukėsi į uždarų sodybų plotus. Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų.
1263-1270 m. Livonijoje prieš kryžiuočius buvo sukilę estai, kuršiai ir žiemgaliai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 194
Tuo metu, kai prūsai iš paskutiniųjų kovojo savo didžiąją kovą prieš kryžiuočius, vidaus nesutikimai Lietuvoje (1263-1270 m.) nesudarė šaliai išorinio pavojaus, juo labiau, kad ir Livonijoje buvo sukilusios tautos : estai, kuršiai, žiemgaliai. Kuršas buvo pajungtas tik po 7 metų kovos (1267 m.), o kol žiemgaliai buvo nugalėti, praėjo 30 metų (1290).
Kryžiuočiams nepavykus paimti žiemgalių Tervetės pilies, jie pasistatė Dobę, kurią puolė žemaičiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 192
Kai kryžiuočiams nepasisekė paimti žiemgalių pilies Tervetės (į šiaurę nuo Žagarės)^164 , jie pasistatė minėtą Dobę, kurią tuoj, sukilėliams talkininkaudami, puolė žemaičiai^165. Nepasisekus pilies paimti, jie persimetė į pietus prie Georgenburgo ir, pasistatę sau pilį kaimynystėje, iš jos puldinėjo nykstančią ir maisto trūkstančią vokiečių įgulą.
Lietuviai asimiliavo pietines žiemgalių ir sėlių sritis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola.
Žiemgaliai vėl sukilo, nepakęsdami griežtos kryžiuočių valdžios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 210
Tuomet žiemgaliai vėl sukilo, nepakęsdami kryžiuočių kietos valdžios. Panašiai kaip prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas, žiemgalių sukilėlių vadas Nameisė taip pat iki tol buvo tarnavęs ordinui^242.
1259-1260 m. žiemą Žiemgaloje pastatyta stipri Dobės pilis, kurios sukilę žiemgaliai neįveikė.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 190
Betarpiškame ryšyje su Georgenburgo įkūrimu reikia sieti 1259-1260 m. žiemą Žiemgaloje pastatymą stiprios pilies Dobės (Doblen)^151 , kurios sukilę žiemgaliai negalėjo įveikti. Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į jiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek tegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti.
1220 m. Lietuvos ir žiemgalių kariuomenė smogė kalavijuočiams Padauguvyje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 10
Taigi plačiu mastu atremiant katalikiškųjų vakarų kryžininkų puolimus dar iki kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį, pasireiškė Lietuvos, jotvingių, prūsų bendradarbiavimas26. Tuo pačiu metu (1220 m.) Lietuvos ir žiemgalių kariuomenė smogė kalavijuočiams padauguvyje27.
Po Durbės mūšio žiemgaliai atsimetė nuo Ordino ir prisidėjo prie Lietuvos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 86
Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos.
Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius, telkė jėgas ir kovai Prūsijoje.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.