Narbutas doblėnus, mechotėnus, kuršius ir tervitėnus laikė žemgalių gentimis, o Selonės apskrities šeloniečius taip pat priskyrė žemgaliams.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Iš akivaizdžių Mituvos apskrities skirtumų nuo kitų šalies dalių reikėtų manyti, jog šiaurinėje dalyje gyveno doblėnai, Dobleny, rytinėje — mechotėnai, Mechoteny, vidurinėje — kuršiai, Kurszovoy, o pietinėje — tervitėnai, Tenvitenny. Iš tikrųjų lai buvo žemgalių gentys. Selonės apskrity gyveno šeloniečių, Selonczycy, tauta — taip pat žemgaliai'2.
Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Nuo tenai Otokaras leidos Pragaru pagal žemyn lig girios, Tvangste vadinamos, kursai, radęs tenai kalną paupy, užsikėto miestą ir pilį pamatuoti, kuriam pamatus padėjęs, ateinantį metą grįžo namo. Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Noris Stuklandas, mistras kalavijonų, bendravos ir bičiuliavos su pačiu Mintautu, karalium Lietuvos, kursai jį visuomet žmoniškai išvaišinęs ne vien apdovenojo, bet dar toli jį palydėjo, bet jam padėka vojus už vyresnybę, atėjęs antras mistras kalavijonų pilį šv.
Seniai jau buvo įkyrėjusi žemgaliams kruvina vergyba kalavijonų, kurie ant garso tos pergalės patrako ir, tikybos krikščionų išsižadėję, vėl su lie tuviais ir žemaičiais susinėrė, užvis paskubino tą ermyderį Nameiksis, didžiai išmintingas žemgalis, kuriam.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
To dėjęsis, rėdytojas danų Eilertas, surinkęs dar munkančius karėjus, puolė antrą atvejį ant lietuvių, kurie taip pat mažne visus juos išklojo, patsai Elertas vos ant trečiojo žirgo beišsprūdo nuo kardos įbingusių žemaičių, turtai, ginklai, abažas ir pati brostvinė vėliava teko į ranką lietuviams. Seniai jau buvo įkyrėjusi žemgaliams kruvina vergyba kalavijonų, kurie ant garso tos pergalės patrako ir, tikybos krikščionų išsižadėję, vėl su lietuviais ir žemaičiais susinėrė, užvis paskubino tą ermyderį Nameiksis, didžiai išmintingas žemgalis, kuriam vokytis buvo per ausį uždaužęs. Kaipogi tuojau sukėlę žemgaliai savo kariauną pakėlė sau karvedžiu Nameiksį, vyrą kantrų ir narsų, sumanantį ūkė j ir karėj; tasai tuojau apgulė pilį Tauriavietę, į kurios priemiestes įsigriovę žemgaliai visus tuos, kurie nenorėjo nuo vokyčių skiestis, nugalavo; tarp sugautųjų vokyčių buvo Bertoldas šarvadirbys, tas, norėdamas gyvu likti, turėjo žemaičius šarvas dirbti mokyti.
Žemgaliai atsisakė klausyti kryžiuočių, išsiuntė ordino vaitus iš savo šalies ir, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, jų nenuskriaudė.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Žemgaliai, neapsikęsdami „fogtų“ {Vogtom), kitaip sakant, ordino vaitų, valdžios, atsisakė kryžiuočių klausyti, savo valdytojus išsiuntė iš šalies, nė mažiausios skriaudos jiems nepadarę. Tad riteriams teko griebtis paveikesnių priemonių, kad būtų įsitikinę dėl savo valdžios tame krašte.
Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maž daug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maždaug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Danijos karalystei