Žemgaliai slapta lankė senąją žinyčią ir minėjo save angis broliais buvusius. Žemgaliai minimi tarp kraštų, kurių gyventojus iš Teutonijos plūdę piktadėjai krikštijo kardu ir vertė į vergiją.
Iš akivaizdžių Mituvos apskrities skirtumų nuo kitų ša lies dalių reikėtų manyti, jog šiaurinėje dalyje gyveno doblėnai, Dobleny, rytinėje — mechotėnai, Mechoteny, vi durinėje — kuršiai, Kurszovoy, o pietinėje — tervitėnai, Tenvitenny. Iš tikrųjų lai buvo žemgalių gentys. Selonės apskrity gyveno šeloniečių, Selonczycy, tauta — taip pat žemgaliai'2.
Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti.
Nuo tenai Otokaras leidos Pragaru pagal žemyn lig girios, Tvangste vadinamos, kur sai, radęs tenai kalną paupy, užsikėto miestą ir pilį pamatuoti, kuriam pamatus padėjęs, ateinantį metą grįžo namo. Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padauga- vio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Noris Stuklandas, mistras kalavijonų, bendravos ir bičiu- liavos su pačiu Mintautu, karalium Lietuvos, kur sai jį visuomet žmoniškai išvaišinęs ne vien apdo venojo, bet dar toli jį palydėjo, bet jam padėka vo- jus už vyresnybę, atėjęs antras mistras kalavijonų pilį šv.
Seniai jau buvo įkyrėjusi žemgaliams kruvina vergyba kalavijonų, kurie ant garso tos pergalės patrako ir, tikybos krikščionų išsižadėję, vėl su lie tuviais ir žemaičiais susinėrė, užvis paskubino tą ermyderį Nameiksis, didžiai išmintingas žemgalis, kuriam.
To dėjęsis, rėdytojas danų Eilertas, surinkęs dar mun kančius karėjus, puolė antrą atvejį ant lietuvių, kurie taip pat mažne visus juos išklojo, patsai Eler- tas vos ant trečiojo žirgo beišsprūdo nuo kardos įbingusių žemaičių, turtai, ginklai, abažas ir pati brostvinė vėliava teko į ranką lietuviams. Seniai jau buvo įkyrėjusi žemgaliams kruvina vergyba kalavijonų, kurie ant garso tos pergalės patrako ir, tikybos krikščionų išsižadėję, vėl su lie tuviais ir žemaičiais susinėrė, užvis paskubino tą ermyderį Nameiksis, didžiai išmintingas žemgalis, kuriam vokytis buvo per ausį uždaužęs. Kaipogi tuojau sukėlę žemgaliai savo kariauną pakėlė sau karvedžiu Nameiksį, vyrą kantrų ir narsų, suma nantį ūkė j ir karėj; tasai tuojau apgulė pilį Tauria- vietę, į kurios priemiestes įsigriovę žemgaliai visus tuos, kurie nenorėjo nuo vokyčių skiestis, nugala vo; tarp sugautųjų vokyčių buvo Bertoldas šarva- dirbys, tas, norėdamas gyvu likti, turėjo žemaičius šarvas dirbti mokyti.
Žemgaliai atsisakė klausyti kryžiuočių, išsiuntė ordino vaitus iš savo šalies ir, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, jų nenuskriaudė.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Žemgaliai, neapsikęsdami „fogtų“ \n{Vogtom), kitaip sakant, ordino vaitų, valdžios, atsisakė \nkryžiuočių klausyti, savo valdytojus išsiuntė iš šalies, nė \nmažiausios skriaudos jiems nepadarę. Tad riteriams te\nko griebtis paveikesnių priemonių, kad būtų įsitikinę \ndėl savo valdžios tame krašte.