Žemaičiai

PDF 266

Lie­\ntuvių pirkliai dabar nuvykdavo toli į Prūsus, pasiekdavo Danci­\ngą, Rygą. Taip pat šiuo laiku Nemunu buvo plukdoma ir daug\nmedžių. Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių pre­\nkiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo.

PDF 265

Taip pat buvo susitarta\nužkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Psko­\nvo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis\ntektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ). Tačiau ši sutartis pirk­\nlius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Že­\nmaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik\n1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila\ndalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl\npageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų\npolitika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su\nŽemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai\nvėl nesukiltų prieš Ordiną.

PDF 28

Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP.

PDF 165

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytau­ to duotas įgaliojimas Gniezno arki­ vyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, at­ stovaujant žemaičiams, rašytas Vil­ niuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data.

PDF 165

72\nD o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra \nkaip tik tuo metu Jogailos ir Vytau­\nto duotas įgaliojimas Gniezno arki­\nvyskupui ir Lenčicos arkidiakonui \nvesti derybas su kryžiuočiais, at­\nstovaujant žemaičiams, rašytas Vil­\nniuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 \ndienos data.

PDF 28

Vokiečiai siekė išsau-\ngoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą\n(Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipė-\ndoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris\ngaliausiai baigėsi mūšiu prie Durbės.\n\nLietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.

PDF 28

Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP.

PDF 28

Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP. Dusburgietis pažymi, kad „keturi\ntūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę,\n0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio,\nkadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto\nveiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai\n4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip\njungtines žemaičių ir paties Lietuvos val-\ndovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas,\nnukreiptas prieš Ordiną.

PDF 282

Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su\nsavo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau\nbuvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio-\njimo^18.

PDF 282

Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su\nsavo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau\nbuvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio-\njimo^18.

PDF 30

Ta lietuvių tauta, išsis­\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba\ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos\niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki\nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku­\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni­\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie­\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

PDF 90

Vilniuje sėdėjo pats Gediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštys- tėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Ka- dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

PDF 90

Vilniuje sėdėjo pats\nGediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštys-\ntėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Ka-\ndangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino\ngalingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

PDF 28-29

Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį Vokiečių ordino riteris pagrobia vaiką. Dail. J. Kossak, XIX a. 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 29 atlaikė, replės Lietuvą jau spaudė – 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino vasalu.

PDF 165

Lenkijos pavyz­ džiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­ kilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­ lius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­ vertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to var­ do upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

PDF 165

Lenkijos pavyz­\ndžiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos \nir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­\nkilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur \nvykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys \nsu kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­\nlius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­\nvertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių \njos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais),\ndiniams visiems laikams skiria visą \nHubortų valsčių (Huborth), prie to var­\ndo upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie- tuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė pa- remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir\nVytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus\nkryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir\nįsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė pa-\nremti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

PDF 265

Kšivickis L. Žemaičių senovė.—Kaunas—Marijampolė, 1928.

PDF 265

Kšivickis L. Žemaičių senovė.—Kaunas—Marijampolė, 1928.

PDF 84

Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu\npapročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gar­\ndino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse,\njas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasnin­\nką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė\nmiestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug\nkaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių\nC\nTaigi J e r o s c h i n, c.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada bu­ vo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­ vos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­ tys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos že­ mę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- te, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se­ nų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta­ patumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra vie­ na - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, už­ ėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlan­ kos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 31

Tai reiškia: \n„Žemaitijos žemė yra ir visada bu­\nvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­\nvos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­\ntys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių \nžemė yra žemesnė už Lietuvos že­\nmę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas \nlietuviškai reiškia - žemesnė žemė. \nO žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- \nte, tai yra aukštesnė žemė palyginus \nsu Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se­\nnų laikų lietuviais save vadino, bet\nniekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta­\npatumo mes mūsų titule nerašome \nŽemaitijos vardo, nes viskas yra vie­\nna - ir žemė, ir žmonės/'\n3\nKraštas, lankytas normanų piratų iš \nŠvedijos, Norvegijos ir Danijos, už­\nėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo \nVyslos žiočių iki pat Suomijos įlan­\nkos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 12-13

1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog jie, s. 8, 35, 46, 52. 35 Pakarklis P. Kryžiuočių..., p. 87—89, 142—145; Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo..., p. 163—168. 36 SRP, B. 2, S. 493. 37 Długosz J..., XIII, s. 80; CEV, p. 214. 38 GL, Nr. 3—6. 39 SRP, B. 2, S. 80; Kolankowski L. Litwini..., s. 159—162; Paszkiewicz H. Jagiellonowie..., s. 402; Kučinskas A. Kęstutis, p. 138; Karwasińska J, Złote bulle..., s. 244; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos..., p. 220—222. 40 CEV, p. 232. 41 CEV, p. 257. žemaičiai, esą tos pačios — lietuvių tautos žmonės, giminingi prūsams, patekusiems į sunkią kryžiuočių vergiją42.

PDF 350

Bet Torno taika abiem valstybėm nedavė to, ko jos po Žalgirio galėjo tikėtis. Dar reikėjo dėti pastangų ištisus 12 metų, kol buvo sutvarkyti ginčijamų sienų ir žemių klausimai. Jų centre stovėjo Žemaičiai ir pasidalinimas didžiosios Sūduvos girios.

PDF 350

Bet Torno taika abiem valstybėm nedavė to, ko jos po Žalgirio\ngalėjo tikėtis. Dar reikėjo dėti pastangų ištisus 12 metų, kol buvo\nsutvarkyti ginčijamų sienų ir žemių klausimai. Jų centre stovėjo\nŽemaičiai ir pasidalinimas didžiosios Sūduvos girios.

PDF 134-135

Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su ver- kumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peri- tificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje Dobroczyn- Ecclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai­ kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi­ skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin­ gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.

PDF 154-155

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri­ siartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi­ mo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru­ sų vienuolių, vadintų „čiornais", iš­ davyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyven­ tojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h" , „cziomyje ludi" - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpu- v p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamo- BbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „...a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6bi- AH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropo- Ae xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (pras­ tuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, ama­ tininkai ir darbininkai]. Galbūt Strij­ kovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais su­ painiojęs. 138 ## Puslapis 155 Il KNYGA jais užvertė kelią.

PDF 154-155

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri­ siartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi­ mo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru­ sų vienuolių, vadintų „čiornais", iš­ davyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyven­ tojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h" , „cziomyje ludi" - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpu- v p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamo- BbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „...a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6bi- AH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropo- Ae xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (pras­ tuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, ama­ tininkai ir darbininkai]. Galbūt Strij­ kovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais su­ painiojęs. 138 ## Puslapis 155 Il KNYGA jais užvertė kelią.

PDF 31

Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų \nkariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, \niš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su \nLivonija.

PDF 195

Gal tai jau gali būti ženklu, jog kokia nors karinė akcija iš Lietuvos buvo prasidėjusi dar prieš oficialų Mindaugo santykių nutraukimą su Livo­ nijos ordinu. Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178.

PDF 195

Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178. Yra pagrindo samprotauti, kad Treniota jau anks­ čiau gyveno Mindaugo dvare^177.

PDF 28

Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP.

PDF 28

Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP. Dusburgietis pažymi, kad „keturi\ntūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę,\n0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio,\nkadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto\nveiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai\n4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip\njungtines žemaičių ir paties Lietuvos val-\ndovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas,\nnukreiptas prieš Ordiną.

PDF 165

Lenkijos pavyz­ džiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­ kilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­ lius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­ vertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to var­ do upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Il KNYGA\nkaraliui Vladislovui Jogailai su Vytautu, lydimiems gausios \nlietuvių ir lenkų didikų svitos, atvykus į Vilnių po ano atmin­\ntino seimo Horodlėje, prie Būgo, Lietuvos ir Lenkijos glaudes­\nnių ryšių dėlei, Lietuvos sostinė vėl atgijo. Lenkijos pavyz­\ndžiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos \nir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­\nkilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur \nvykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys \nsu kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­\nlius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­\nvertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių \njos gyventojų72.

PDF 84

Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu\npapročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gar­\ndino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse,\njas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasnin­\nką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė\nmiestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug\nkaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių\nC\nTaigi J e r o s c h i n, c.

PDF 253

Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda­\nmiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug\nnesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Že­\nmaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęs­\ntučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš\nkryžiuočius^20.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada bu­ vo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­ vos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­ tys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos že­ mę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- te, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se­ nų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta­ patumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra vie­ na - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, už­ ėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlan­ kos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 31

Tai reiškia: \n„Žemaitijos žemė yra ir visada bu­\nvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­\nvos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­\ntys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių \nžemė yra žemesnė už Lietuvos že­\nmę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas \nlietuviškai reiškia - žemesnė žemė. \nO žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- \nte, tai yra aukštesnė žemė palyginus \nsu Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se­\nnų laikų lietuviais save vadino, bet\nniekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta­\npatumo mes mūsų titule nerašome \nŽemaitijos vardo, nes viskas yra vie­\nna - ir žemė, ir žmonės/'\n3\nKraštas, lankytas normanų piratų iš \nŠvedijos, Norvegijos ir Danijos, už­\nėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo \nVyslos žiočių iki pat Suomijos įlan­\nkos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 141-142

Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietu­ vių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smar­ kiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, va­ dindamas juos melagingais prasi­ manymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiš­ kas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenki­ jos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiš­ ko mums aišku, kad Jūsų Karališko­ sios Didenybės vadai, kurie dalyva­ vo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikš­ čionišką Kazimiero vardą, nukirsdi- uimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų gar­ bingų žmonių, ponų riterių, ginkla­ nešių, jog kunigaikštis Karigaila, ka­ reivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, bu­ vo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių prane­ šimai panašiai užginčija, kad Kari- gailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pa­ stebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirti­ nusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikš­ čio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sū­ nus.

PDF 67

Dusburgiečio krivis tam tikra prasme analogiškas Eiliuotosios Livonijos kronikos žemaičių žyniui, senovės papročiu aukojančiam dievams (jiems duodama trečdalis karo grobio), išburiančiam žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse (LRCh, eil. 4680), be to, Lietuvos metraščių istorinės tradicijos duomenims apie Gedimino žynį Lizdeiką (ПСРЛ, t. 17, стб. 261, 314 ir kt.; t. 32, c. 138; Lietuvos metraštis, p. 71).

PDF 83

Skir­\nmantas, norėdamas kuo greičiausiai atremti pavojų,\npaprašė Živinbudą karinės paramos, kurią ir gavo: mat\njis dvejojo, ar galima pasikliauti naugardukiečiais,\nkuriuos meilė savo tautai\nS k irm a n to\nk a ra s\nsu\nlengvai galėjo pastūmėti į\nru sais ir p e rg a lė\nišdavystę.\nŽivinbudas\npa­\nsiuntė savo sūnų Kukovai-\ntį su rinktine lietuvių bei žemaičių kariauna. Mstisla­\nvas\nBresto\napylinkėse\njau siaubė\nkaimus,\nžudė\nžemdirbius, ketindamas pradėti karą, tačiau, išgirdęs\napie artėjantį Skirmantą, buvo priverstas sutraukti\nsavo pulkus iš kaimų į stovyklą.

PDF 86

Kolonijos Agripinos6 ar­ kivyskupas Avigenas ne tik pats su kariuomene pa­ traukė į žygį, bet netgi jai nelyginant etmonas vado­ vavo. Staiga kilusi grėsmė išjudino galybę kuršių, žemaičių ir lietuvių: Latvijos, pakliuvusios į žeminan­ čią vergovę, varganas likimas akivaizdžiausiai rodė, kaip labai pavojinga iš pat pradžių neatremti visomis jėgomis į kovą pakilusio priešo. Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drą­ sos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirma­ me susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo.

PDF 87-88

Kitais metais\nUtenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę\ntik savo šalyje priešintis Li-\nL en kai k v ie č ia iš V o -\nvonijos riteriams, dabar lie-\nk ie tijo s į P rū siją k r y -\ntuviai buvo nusiųsti pulti\nžiu o č iu s\npriešų žemių. Sutelkus di­\ndžiulę\nkuršių ir žemaičių\nkariuomenę, buvo nusiaubti dideli Livonijos plotai. Ši­\ntaip Utenis privertė priešą liautis puldinėjus Žemaiti­\nją ir ginti savo kraštą.

PDF 130

Kry­ žiuočių riteriai, džiaugdamie­ si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi­ sklaidė grobio ieškoti ir sto­ vyklos plėšti; jie puolė, ne­ pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­ si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­ rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­ masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­ kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė di­ delį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Dit- richas.

PDF 108

Niekada prie jo\nnebūsią galima lengviau prieiti, kaip tada, kai, išren­\ngęs į Mažo vi ją geriausiuosius pulkus, pats liksiąs be\napsaugos. Jeigu prireiksią jėgos, Treniotai į pagalbą\natskubėsianti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė, be\nto, ir jis pats laiku atsirasiąs su naugardukiečių ka­\nriais. Neilgai atsilaikė tiems kurstymams Treniotos\nširdis, iš prigimties pati linkusi į garbę.

PDF 130

Kry­ žiuočių riteriai, džiaugdamie­ si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi­ sklaidė grobio ieškoti ir sto­ vyklos plėšti; jie puolė, ne­ pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­ si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­ rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­ masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­ kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė di­ delį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Dit- richas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Nusiaubę Kulmo kraš­\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa­\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi­\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra­\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry­\nžiuočių riteriai, džiaugdamie­\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi­\nsklaidė grobio ieškoti ir sto­\nvyklos plėšti; jie puolė, ne­\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.

PDF 131

Vis dėl­\nto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis vel­\ntui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai die­\nnai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip\nsako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie\nEželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu,\nmagistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių.\nTokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon\nVestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas\nir žuvo.

PDF 50

Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais at­ virame lauke nesikauti.

PDF 139

**Žemaičių sukilimas 1409 m.** Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa- vergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordi- nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš- vežti į Pavyslį, kaip įkaitai.

PDF 139

Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos.

PDF 139-140

Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.

PDF 30

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu­ vo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis­ kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­ šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­ mą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 30

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu­ vo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis­ kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­ šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­ mą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 130

Dėl tos pačios \npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko­\nkios pagalbos prieš kryžiuo­\nčius, tačiau nieko negalėjo \npadaryti, kad slapta į Prūsi­\nją nežygiuotų Žemaitijoje su­\ntelkta kariuomenė, remiama \natskirų asmenų, tiesa, pavie­\nniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš­\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa­\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi­\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra­\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry­\nžiuočių riteriai, džiaugdamie­\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi­\nsklaidė grobio ieškoti ir sto­\nvyklos plėšti; jie puolė, ne­\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs.

PDF 46

Todėl ir\nnenuostabu, kad žemaičiai savo vakarykščiams priešams\nėmė daryti ištikimybės priesaikas. Taip 1384 metų vasa­\nrio mėn. pradžioj Žemaičių krašto (Medininkų, Vangių ir\nkt.) gyventojai pareiškė Ordinui savo paklusnumą. Iš tų gy­\nventojų pusės buvo tai pirmas savarankiškas mėginimas pasi­\nduoti naujai jėgai^1 ).

PDF 82

Ordinas atsiuntė savo komtūrą\nMarquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės;\nprisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas. Tuo\nbūdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­\nčiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama\nkariuomenė buvo internacionalinė.

PDF 264

Jų dau­\ngiausia parduodavo Vokiečių Ordinui ir Dancigo miestui, o kai­\nlius Karaliaučiaus, Dancigo ir Breslavo pirkliams. Pastarieji\nturėjo artimų santykių su Vilniumi, kur Vytautas juos maloniai\npriiminėdavo. Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui\n50 laukinių stumbrų odų.

PDF 79

1398 m. Gardine\npadarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas:\n\n1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam pa­\ndėti pastatyti dvi ar tris pilis.

PDF 106

Valdant Hote-\nriui, Balderis pakeitė ją žmonių auka (Eddy). Esama dainos,\niki šiol pajūrio žemaičių tebedainuojamos, kurioje dainuojan­\ntis apverkia žuvusius jūreivius, pagrobtus paaukoti audrai, Ju-\ndime. Juos laukinių žmonių rankos nužudžiusios kaip juodus\ngyvulius, kurie aukojami audroms, tai yra kuriuos buvo įpras­\nta atnašauti audrų dievui.

PDF 36

Pagonys žemaičiai iš pradžių\nnorėjo laikytis Jogailos ir nusiuntė jam pasiuntinius, klausdami,\nar jis laikysis jų tikybos. Jogaila jiems nieko neatsakė. Tikė­\njimo bendrumas palenkė jų simpatijas Kęstučiui ir jie davė jam\n9000 vyrų^1 ).

PDF 79

1398 m. Gardine\npadarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas:\n\n1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam pa­\ndėti pastatyti dvi ar tris pilis.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

1274 m eta i \nŽ em a ičia i gina p r ū ­\nsus ir m u ša k r y ž iu o ­\nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas \njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve­\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras \nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su \nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu­\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.