Žemaičiai

PDF 266

Lietuvių pirkliai dabar nuvykdavo toli į Prūsus, pasiekdavo Dancigą, Rygą. Taip pat šiuo laiku Nemunu buvo plukdoma ir daug medžių. Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių prekiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo.

PDF 265

Taip pat buvo susitarta užkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Pskovo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis tektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ). Tačiau ši sutartis pirklius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Žemaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik 1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila dalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną.

PDF 28

Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.

PDF 165

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytauto duotas įgaliojimas Gniezno arkivyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, atstovaujant žemaičiams, rašytas Vilniuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data.

PDF 28

Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės. Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.

PDF 28

Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.

PDF 28

Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P. Dusburgietis pažymi, kad „keturi tūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę, 0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio, kadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto veiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir paties Lietuvos valdovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.

PDF 282

Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su savo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau buvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių teriojimo^18.

PDF 282

Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su savo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau buvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių teriojimo^18.

PDF 30

Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, kurį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino gubernijų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lietuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

PDF 90

Vilniuje sėdėjo pats Gediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštystėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Kadangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

PDF 28-29

Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį Vokiečių ordino riteris pagrobia vaiką. Dail. J. Kossak, XIX a.

PDF 165

Lenkijos pavyzdžiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo prakilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio karalius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi atvertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to vardo upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lietuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė paremti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 265

Kšivickis L. Žemaičių senovė.—Kaunas—Marijampolė, 1928.

PDF 84

Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gardino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse, jas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasninką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug kaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių C Taigi J e r o s c h i n, c.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada buvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietuvos žemė: juk ta pati kalba ir tie patys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos žemę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxtote, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo senų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra viena - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, užėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlankos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 12-13

1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog jie, s. 8, 35, 46, 52. 35 Pakarklis P. Kryžiuočių..., p. 87—89, 142—145; Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo..., p. 163—168. 36 SRP, B. 2, S. 493. 37 Długosz J..., XIII, s. 80; CEV, p. 214. 38 GL, Nr. 3—6. 39 SRP, B. 2, S. 80; Kolankowski L. Litwini..., s. 159—162; Paszkiewicz H. Jagiellonowie..., s. 402; Kučinskas A. Kęstutis, p. 138; Karwasińska J, Złote bulle..., s. 244; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos..., p. 220—222. 40 CEV, p. 232. 41 CEV, p. 257. žemaičiai, esą tos pačios — lietuvių tautos žmonės, giminingi prūsams, patekusiems į sunkią kryžiuočių vergiją42.

PDF 350

Bet Torno taika abiem valstybėm nedavė to, ko jos po Žalgirio galėjo tikėtis. Dar reikėjo dėti pastangų ištisus 12 metų, kol buvo sutvarkyti ginčijamų sienų ir žemių klausimai. Jų centre stovėjo Žemaičiai ir pasidalinimas didžiosios Sūduvos girios.

PDF 134-135

Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su verkumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peritificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje DobroczynEcclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai laikydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.

PDF 154-155

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai prisiartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmimo dėlei turėjo būti pasinaudojęs rusų vienuolių, vadintų „čiornais", išdavyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyventojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h" , „cziomyje ludi" - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpuv p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamoBbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „...a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6biAH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropoAe xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (prastuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, amatininkai ir darbininkai]. Galbūt Strijkovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais supainiojęs. 138 ## Puslapis 155 Il KNYGA jais užvertė kelią.

PDF 31

Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.

PDF 195

Gal tai jau gali būti ženklu, jog kokia nors karinė akcija iš Lietuvos buvo prasidėjusi dar prieš oficialų Mindaugo santykių nutraukimą su Livonijos ordinu. Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178.

PDF 195

Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178. Yra pagrindo samprotauti, kad Treniota jau anksčiau gyveno Mindaugo dvare^177.

PDF 28

Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.

PDF 28

Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P. Dusburgietis pažymi, kad „keturi tūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę, 0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio, kadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto veiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir paties Lietuvos valdovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.

PDF 165

Lenkijos pavyzdžiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo prakilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio karalius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi atvertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to vardo upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Il KNYGA karaliui Vladislovui Jogailai su Vytautu, lydimiems gausios lietuvių ir lenkų didikų svitos, atvykus į Vilnių po ano atmintino seimo Horodlėje, prie Būgo, Lietuvos ir Lenkijos glaudesnių ryšių dėlei, Lietuvos sostinė vėl atgijo. Lenkijos pavyzdžiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo prakilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio karalius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi atvertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72.

PDF 84

Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gardino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse, jas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasninką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug kaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių C Taigi J e r o s c h i n, c.

PDF 253

Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudodamiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Žemaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęstučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš kryžiuočius^20.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada buvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietuvos žemė: juk ta pati kalba ir tie patys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos žemę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxtote, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo senų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra viena - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, užėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlankos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

PDF 141-142

Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietuvių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smarkiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, vadindamas juos melagingais prasimanymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiškas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenkijos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiško mums aišku, kad Jūsų Karališkosios Didenybės vadai, kurie dalyvavo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikščionišką Kazimiero vardą, nukirsdiuimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų garbingų žmonių, ponų riterių, ginklanešių, jog kunigaikštis Karigaila, kareivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, buvo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių pranešimai panašiai užginčija, kad Karigailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pastebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirtinusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikščio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sūnus.

PDF 67

Dusburgiečio krivis tam tikra prasme analogiškas Eiliuotosios Livonijos kronikos žemaičių žyniui, senovės papročiu aukojančiam dievams (jiems duodama trečdalis karo grobio), išburiančiam žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse (LRCh, eil. 4680), be to, Lietuvos metraščių istorinės tradicijos duomenims apie Gedimino žynį Lizdeiką (ПСРЛ, t. 17, стб. 261, 314 ir kt.; t. 32, c. 138; Lietuvos metraštis, p. 71).

PDF 83

Skirmantas, norėdamas kuo greičiausiai atremti pavojų, paprašė Živinbudą karinės paramos, kurią ir gavo: mat jis dvejojo, ar galima pasikliauti naugardukiečiais, kuriuos meilė savo tautai S k irm a n to k a ra s su lengvai galėjo pastūmėti į ru sais ir p e rg a lė išdavystę. Živinbudas pasiuntė savo sūnų Kukovaitį su rinktine lietuvių bei žemaičių kariauna. Mstislavas Bresto apylinkėse jau siaubė kaimus, žudė žemdirbius, ketindamas pradėti karą, tačiau, išgirdęs apie artėjantį Skirmantą, buvo priverstas sutraukti savo pulkus iš kaimų į stovyklą.

PDF 86

Kolonijos Agripinos6 arkivyskupas Avigenas ne tik pats su kariuomene patraukė į žygį, bet netgi jai nelyginant etmonas vadovavo. Staiga kilusi grėsmė išjudino galybę kuršių, žemaičių ir lietuvių: Latvijos, pakliuvusios į žeminančią vergovę, varganas likimas akivaizdžiausiai rodė, kaip labai pavojinga iš pat pradžių neatremti visomis jėgomis į kovą pakilusio priešo. Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drąsos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirmame susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo.

PDF 87-88

Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis LiL en kai k v ie č ia iš V o vonijos riteriams, dabar liek ie tijo s į P rū siją k r y tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių. Sutelkus didžiulę kuršių ir žemaičių kariuomenę, buvo nusiaubti dideli Livonijos plotai. Šitaip Utenis privertė priešą liautis puldinėjus Žemaitiją ir ginti savo kraštą.

PDF 130

Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė didelį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Ditrichas.

PDF 108

Niekada prie jo nebūsią galima lengviau prieiti, kaip tada, kai, išrengęs į Mažo vi ją geriausiuosius pulkus, pats liksiąs be apsaugos. Jeigu prireiksią jėgos, Treniotai į pagalbą atskubėsianti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė, be to, ir jis pats laiku atsirasiąs su naugardukiečių kariais. Neilgai atsilaikė tiems kurstymams Treniotos širdis, iš prigimties pati linkusi į garbę.

PDF 130

Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė didelį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Ditrichas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.

PDF 131

Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.

PDF 50

Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais atvirame lauke nesikauti.

PDF 139

**Žemaičių sukilimas 1409 m.** Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordinas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net išvežti į Pavyslį, kaip įkaitai.

PDF 139

Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos.

PDF 139-140

Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.

PDF 30

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 130

Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams kokios pagalbos prieš kryžiuočius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsiją nežygiuotų Žemaitijoje sutelkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavieniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs.

PDF 46

Todėl ir nenuostabu, kad žemaičiai savo vakarykščiams priešams ėmė daryti ištikimybės priesaikas. Taip 1384 metų vasario mėn. pradžioj Žemaičių krašto (Medininkų, Vangių ir kt.) gyventojai pareiškė Ordinui savo paklusnumą. Iš tų gyventojų pusės buvo tai pirmas savarankiškas mėginimas pasiduoti naujai jėgai^1 ).

PDF 264

Jų daugiausia parduodavo Vokiečių Ordinui ir Dancigo miestui, o kailius Karaliaučiaus, Dancigo ir Breslavo pirkliams. Pastarieji turėjo artimų santykių su Vilniumi, kur Vytautas juos maloniai priiminėdavo. Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.

PDF 79

1398 m. Gardine padarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas: 1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam padėti pastatyti dvi ar tris pilis.

PDF 36

Pagonys žemaičiai iš pradžių norėjo laikytis Jogailos ir nusiuntė jam pasiuntinius, klausdami, ar jis laikysis jų tikybos. Jogaila jiems nieko neatsakė. Tikėjimo bendrumas palenkė jų simpatijas Kęstučiui ir jie davė jam 9000 vyrų^1 ).

PDF 79

1398 m. Gardine padarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas: 1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam padėti pastatyti dvi ar tris pilis.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.

PDF 49

Be to, ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui priimti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“8. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume laikyti tam tikru literatūriniu testamentu.

PDF 76

Vyriausias—Jogaila Vladislovas18; antras — Skirgaila19, trečias — Švitrigaila30, ketvirtas— Kaributas21, penktas — Dimitrijus22, Koreco kunigaikštis 23, šeštas — kunigaikštis Vasilijus 24. O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sūnūs25.