Narbutas Simoną Grunau apibūdino kaip kronikininką, ne visuomet pagarbiai rašiusį apie kryžiuočius ir vokiečių tautą. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal ba artimesnė senojo pasaulio kalboms .
1.\nSeniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau,\nnaujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš\ntikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra\nšantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug\nužsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais\nnekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali\nma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų\narba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal\n11 Sirvydo žodynas.
O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal ba artimesnė senojo pasaulio kalboms .
Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pa stebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, ta čiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikš me. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal ba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaiz di, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmo sios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pa galiau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą.