1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 509
Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių. Visi luomai sutartinai ir karštai 1461 m e ta i pareiškė karaliui savo pagrindinį norą. Esą visuomenė galinti būti rami tik tada, kai karalius asmeniškai valdysiąs Lietuvą; svetur išvykusio karaliaus žodis negreitai juos pasiekiąs ir paprastai negalįs būti veiksmingas.
Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 510
Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu išvengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta rpais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lankydamas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.
Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 509
Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad karalius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki, 511 ## Puslapis 510 n es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad karalius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai to d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mald a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais Algirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.