Santrauka
1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą. Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį. Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą.
| c-001 | |||
t-002 Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį.
| c-002 | |||
t-003 Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: 1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių. Visi luomai sutartinai ir karštai 1461 m e ta i pareiškė karaliui savo pag rindinį norą. Esą visuomenė galinti būti rami tik tada, kai karalius asmeniškai val dysiąs Lietuvą; svetur išvykusio karaliaus žodis ne greitai juos pasiekiąs ir paprastai negalįs būti veiks mingas.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad karalius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki, 511
Puslapis 510
n es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad karalius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai to d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mal d a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais Algirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rū pesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi rai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at sakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Karalius, g erai žinodamas, kiek rū pesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi rai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at sakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu iš vengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta r pais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lanky damas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|