1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą. Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį. Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių. Visi luomai sutartinai ir karštai 1461 m e ta i pareiškė karaliui savo pag rindinį norą. Esą visuomenė galinti būti rami tik tada, kai karalius asmeniškai val dysiąs Lietuvą; svetur išvykusio karaliaus žodis ne greitai juos pasiekiąs ir paprastai negalįs būti veiks mingas.
Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad\nkaralius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki,\n511\n\n## Puslapis 510\n\nn es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad\nkaralius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai\nto d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mal\nd a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį,\nSlucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais\nAlgirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rū\npesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės,\nnutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko\ngero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi\nrai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at\nsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s\nsumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.
Karalius, g erai žinodamas, kiek rū pesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi rai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at sakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu iš vengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta r pais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lanky damas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.