1461 m. Vilniaus lietuvių seime luomai pareiškė, kad visuomenė bus rami tik karaliui asmeniškai valdant Lietuvą. Vilniaus lietuvių seime luomai prašė paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį. Karalius nutarė atmesti siūlymą skirti Lietuvai vietininką, bet viešai prašė atidėti klausimą dėl karo su kryžiuočiais.
Atvyko į jį prieš Velykas gausybė žmonių. Visi luomai sutartinai ir karštai 1461 m e ta i pareiškė karaliui savo pagrindinį norą. Esą visuomenė galinti būti rami tik tada, kai karalius asmeniškai valdysiąs Lietuvą; svetur išvykusio karaliaus žodis negreitai juos pasiekiąs ir paprastai negalįs būti veiksmingas.
Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu išvengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta rpais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lankydamas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.
Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad karalius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki, 511 ## Puslapis 510 n es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad karalius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai to d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mald a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais Algirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.