Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
32 teiginiai39 įrašai5 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 32 teiginiai ir visi 39 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–41 iš 41 rodomų įrašų
Slavai, kaip germanai, romanai ir aisčiai, priskiriami indoeuropiečių tautų grupei.
PDF 34
Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gy-\nventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pa-\nčios indoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės.
Lietuvių kalbos ir savimonės teritorijai siaurėjant rytuose bei pietuose, Lietuvos vardas su LDK ribomis išplito į plačias rytų slavų žemes.
PDF 14
Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve-\nnama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin-\ngai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į \nrytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės terito-\nrija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti \nLietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją.
PDF 22
Vėliau, \nI tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti-\nnių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū-\nsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos.
Slavų ekspansija artėjo prie Lietuvos žemių.
PDF 20
Slavų ekspansija\nartėjo prie Lietuvos žemių.\n\nLietuvos valstybė\n\nx1 a.
Vokiečių puolimas ir slavų ekspansija, manoma, sutrukdė Lietuvos valstybei ir vardui aprėpti platesnes baltų genčių žemes.
PDF 14
Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve-\nnama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin-\ngai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į \nrytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės terito-\nrija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti \nLietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
Karolio Didžiojo agentai, pasiekę slavus, sužinojo, kad už slavų gyvena lietuviai.
PDF 39
Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai. Tas prane- šimas yra išlikęs iki mūsų laikų.
Narbutas aiškino, kad slavai rusinai Perūno kultą iškilmingai perėmė tik po Vladimiro Didžiojo ir Sveneldo veiksmų.
PDF 94
Rusios istorija liudija, kad 980 metais tą garbinimą įve dė Kijeve Vladimiras Didysis, liepęs pastatyti ant kalno to dievo stabą - visiškai tokį, kokį buvo matęs variagų Lietuvoje, kitaip Rusioje, arba dabartinėje Prūsijoje, kadangi tenai svečiavosi pabėgęs iš Naugardo, bijodamas savo brolio Jaropolko. Vla dimiro vietininkas Sveneldas tuo pat metu įvedė Perkūno kul tą Didžiajame Naugarde. O tai aiškiai rodo, kad seniau slavai rusinai negarbino Jupiterio su tokiomis iškilmėmis ir, aišku, jis buvo garbinamas ne Perūno vardu.
Narbutas nurodė, kad Bandkė slavų Gurovidą siejo su lietuvių Gurku, bet pats tokį tapatinimą laikė klaida.
PDF 109
Ypač jis buvo gerbtinas kaip žemdirbių dievas. Bandkė savo Lenkijos istorijoje, išvardydamas slavų die vus, aiškiai sako, kad lietuvių Gurko atitinka slavų Gurovidą (Gorowicl). Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas.
Narbutas rašė, kad slavai tą pačią dievybę vadino Kolita, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh ir Dajebog vardais.
PDF 127
Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuo\nse saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo es\nmės ir tiesos.\nSlavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tar\nmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh,\nDajebog. Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini\nDolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų For\ntūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems -\nbloga.
Narbutas slavų Sievą ir lietuvių Pergrubę lygino su antikine Flora, remdamasis slavų kronikose išlikusiu stabo atvaizdu.
PDF 133
Skaityk straipsnį „Šventės“.\nTai buvo dievybė, tapati antikinei Florai, taip pat slavų Sie-\nvai (Siewa), kurios stabo atvaizdas išliko slavų kronikose; kaž\nkas panašaus, aišku, buvo ir Pergrubė. Ją vaizdavo kaip nuogą\njauną ir gražią mergaitę su palaidais, žemiau kelių krintan\nčiais plaukais, galva, papuošta gėlių vainikėliu, dešinėje ran\nkoje laikančią obuolį, kairėje - vynuogių kekę.
Narbutas aiškino, kad užrašas „Nijota“ sieja slavų Cererą arba lietuvių Krūminę su požemine deive Prozerpina.
PDF 137
Įskaitomi už rašai rusiškomis raidėmis: Poklus, Nijota. Pirmasis primena jau žinomą pragaro dievą, antrasis užra šas susideda iš dviejų žodžių: Nija reiškė slavų Cereros arba lietuvių Krūminės vardą; Ola lietuviškai - katakomba, pože minis urvas16. Tai bus požeminė Cerera, arba, visiškai graikų mitologijos prasme, - Prozerpina.
Narbutas rašė, kad šiaurės slavai nimfas vadino rusalkomis dėl rusvų arba šviesiai pilkų plaukų.
PDF 154
28\nSlavai, ypač šiaurės, šias nimfas vadino rusalkomis, nes jos tu\nrėjo rusvus, šviesiai pilkus (ruse) plaukus. Ukrainoje jas vadinaMaivAz\nnuo žodžio mavvczat’- miaukti, rėkti katino balsu, kadangi tos būty\nbės turėjo įprotį kelti kačių muziką per dabartines Sekmines. Štai ir\nnaujas kačių muzikos kilmės išaiškinimas!
Narbutas pagal Prilvico stabo piešinį sprendė, kad slavai vaizdavosi milžiną, ant pečių nešantį mažesnį žmogų.
PDF 218
Antikoje buvo taip pat milžinas Alkijonas (Alcyon). Pas slavus\nbūta įsivaizdavimo apie milžiną, nešantį ant pečių mažesnio ūgio\nžmogų (kažkas panašaus į mūsiškį Alcį); tai rodo vieno Prilvico\nstabo piešinys6. Pagal runų įrašo šifruotą tai turėtų būti Belbogas\n(Bielboh)*.
Narbutas nurodė Naruševičiaus nuomonę, kad slavai žinojo panašią amžinąją ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 225
Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino . Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz. Šventosios upės Senovės religijos pripažino šventumą kai kurių vandenų, tekančių per šalis, įžymias tuo, kad jos buvo pirmoji tautos protėvių tėvynė.
Narbutas vardus Nar, Nėr, Nor ir Nur aiškino kaip pirmykštės lietuvių kalbos, bendros su slavų kalba, vandens reikšmes.
PDF 230
Todėl seno vės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiš kinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologi ją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio van dens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).
Narbutas rašė, kad slavai uosį skyrė Jupiteriui, vadintam Jesse.
PDF 242
Pasakojimas apie stebuklingus medžius\nmini uosį.\n241\n\n## Puslapis 241\n\nSlavai uosį paskirdavo Jupiteriui, vadintam Jesse. Skandi\nnavai garbino uosį, vadinamą Igdrasilu, po kurio šakomis gy\nvenę dievai.
Narbutas pakirptuvių paprotį laikė bendru lietuviams ir slavams ir ketino aprašyti jo eigą savo apylinkėje.
PDF 354
Iš tiesų merginos šlovė ir garsas priklauso nuo to, kaip ji sugebės dailiau improvizuoti savo ikivestuvines dainas, o kitų dainų mokosi ir iš anksto pratinasi dainuoti. Prieš pačias jungtuves vyksta jaunosios pakirpimas,Pakirp- timas. Šį paprotį, bendrą lietuviams ir slavams, mūsų rašytojai dažnai mini; vis dėlto jo smulkmenų niekur nėra papasakota; aprašysime, kaip tai vyksta dabar mano užkampyje; tikriausiai nedaug skirsis nuo senovinio.
Narbutas teigė, kad pakirptuvių, rusiškai Zastryžyny, apeigos buvo įprastos slavų kiltims ir bendros daugeliui Europos tautų.
PDF 356
Moterys dar kartą dainuoja graudžią dai\nną, beveik tokią pat kaip anksčiau, lėkštę su alaus puodeliu\nir\n355\n\n## Puslapis 355\n\nneša aplink duonkubilį, duoną deda ant stalo, alų išpila ant\nslenksčio .\nPakirptuvių, rusiškai Zastryžyny, apeigos, įprastinės slavų\nkiltims, buvo bendros daugeliui senovės Siaurės ir Pietų Eu\nropos tautų. Jos siekia labai tolimas Europos senovės epochas.
Narbutas vertino slavų vestuvių papročius kaip linkusius į svaigalus, nepadorias dainas ir kraštutinumus.
PDF 360
Visose tautose,\nratu supančiose Lietuvą, pastebime daugiau ištvirkimo, palai\ndų kalbų, dainų, gašlių šokių ir net nusižengimų sutuoktinių\ništikimybei, mergiškai skaistybei ir panašiai. Ypač slavai, mėgs\ntantys vartoti svaiginamuosius gėrimus, savo senoviniuose pa\npročiuose nuslysta į kraštutinumą; net pagyvenusios moterys\npirmos rodo pavyzdį: jų dainos girtą vestuvių pavakarę nu\nrungia bet kokį senovės cinizmo įsivaizdavimą. Priešingai, lie\ntuvių genties tautose šito negalima susekti - nei jų kalboje,\nnei tautinėse dainose nėra nieko panašaus; joms net trūksta\ntokių žodžių.
Narbutui slavų istorija buvo lietuvių praeitį išryškinantis fonas, todėl jis slavų gentis aprašė abėcėline tvarka.
PDF 18
Trum piau tariant, slavų, kaip ir kitų kaimyninių tautų, istorija buvo reikalinga kaip fonas, kuriame dar labiau išryškėja lietuvių praeitis. Slavams aprašyti istorikas pasirinko abėcėlinę tvarką. Taigi trumpai buvo aprašytos šios gen tys: bolianai, brėžanai, bulgarai, bužanai, chrobatai, cir- cipanai, juodrusiai, čekai, čerkesai, dalmatai, doksanai, drevlianai, dregovičiai, dulebai, dytivoniai, havolėnai, kašubai, kicinai, kroatai, krivičiai, kujavai, kūrimai, la žai, lenzanai, levbuzai, linai, liutičiai, luokiečiai, mozū rai, milzanai, moravai, morošanai, obodritai, palygiai, pakalniečiai, polianai, palabiai, poločianai, pamarėnai, psesai, radimičiai, rakuzai, ratariai, rugijai, severianai, slovėnai, serbai, stodorėnai, suličiai, tivercai, ugličiai, ukrai, ultinai, vagrai, vanai, vietičiai, vilinai, vlotabai, voluinėnai, zaliesai, zemeltingai, zichai, juodkalniečiai.
Narbutas rašė, kad Safaržykas senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais ir jų skirtumus aiškino skirtinga valdžia.
PDF 76
Taigi budinai turėtų būti protėviai dviejų tautų, kurios šian dien skiriasi ir savo kalba, ir religija, ir gyvenamąja te ritorija; šios tautos šiandien nebeturi beveik jokios gi minystės, išskyrus abiem bendrą užsiėmimą, t. y. pragy venimo šaltinį, — žemdirbystę. Galbūt todėl, kad ir bu- dinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas liki mui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų.
Narbutas spėjo, kad skandinavai per Nevą ir Ladogos ežerą galėjo pasiekti Pailmenės slavus, gabenusius prekes į pietus.
PDF 165
Beje, vėliau nustatyta, kad vietinės prekės niekad nebuvo gabenamos šia upe aukštyn, bet tik jūros link. 168 Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Es tijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Nėra jokių prieštaravimų dėl šio kelio egzistavimo, atvirkščiai, yra išlikusių jo pėd sakų2.
Narbutas perpasakojo legendą, kurioje keliautojai per slavų Roksolaniją, venedų ir alanų žemes pateko į Livoniją.
PDF 168
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliau tojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.
Narbutas manė, kad lietuvių protėvių gyvenvietės prie Rosės galėjo išlikti iki IV amžiaus, kol jas ėmė spausti slavų gentys.
PDF 212
Taip mes taip pat nedve\njodami pripažįstame tą istorinę tiesą, kad lietuvių tautos\nprotėviai gyveno prie Rosės upės, tekančios per šiandienę\nVolkovysko apskritį. Jų gyvenviečių galėjo būti net iki\nIV amžiaus po Kristaus gimimo ar kiek vėliau, kol iš\nNemuno aukštupio pusės pradėjo spausti slavų gentys.\n217\nTurime padaryti dar vieną ekskursą, kad galėtume\nderamai isuprasti šiame veikale glūdintį aiškinimo būdą\nir kartu pataikytume į kelią, kuris kiekvieną skaitytoją\ngali nuvesti ten, kur įmanoma patikrinti čia dėstomus\ndalykus.
Danijos karalius Frotonas III pirmiausia kariavo su slavais, kurių karvedys Strunikas buvo nukautas.
PDF 241
230\n\n## Puslapis 241\n\n233\nDanijos karalius Frotonas III su galingu laivynu ir\nsausumos kariuomene rengė žygius į Baltijos jūros ryti\nnes pakrantes. Pirmiausia jis kariavo su slavais, kurių\nkarvedys Strunikas1 buvo nukautas. Pasak istorinių skai\nčiavimų, šios kautynės jvykusios danams išsilaipinus kaž\nkur Suomių įlankoje, galbūt prie Narvos upės žiočių, anot\nkitų — prie Nevos žiočių, nes ten jau galėjo būti Siaurės\nslavų pakrančių gyvenviečių, atkariautų iš suomių ir pra-\nlobusių iš žuvininkystės.
Narbutas rašė, kad Jarmerikas įsiveržė į slavų kraštą, sumušė venedų karalių Skalką ir perėmė jo kraštą.
PDF 245
Tačiau Jarmeriko įniršiui to nepakako. Jis įsakė pririšti 40 slavų belaisvių prie laukinių vilkų ir išvyti juos į miš ką baisiai mirčiai. Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar meriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją.
Narbutas rašė, kad senovės tyrinėtojai vilkų tautą laikė viena seniausių slaviškų genčių, persikėlusių į Oderio žemupį.
PDF 250
Be to, reikia manyti, jog šį bendrą tautų lizdą svetima\ngentis dalijo nemažą laiko tarpą, nes latvių tarmė labai\nryškiai nutolo nuo gimtosios lietuvių kalbos; šis faktas\nnėra toks ryškus nei prūsų, nei he rūtų kalbose, nes tarp\njų kontaktai nebuvo nutrūkę.\nVisi senovės tyrinėtojai sutinka, jog vilkų tauta buvo\nslaviška gentis, be to, viena iš pačių seniausių, kuri mūsų\neroje turėjo persikelti jūra į Oderio žemupį ir įsikurti abie\njose upės pakrantėse ar net salose, esančiose prie jos\nįtekėjimo į jūrą. Jų gyvenviečių būta net Bretanės ir Ang\nlijos pakrantėse.
V amžiaus pabaigoje slavų gyvenamosios vietovės, pasak Narbuto, plačiai driekėsi kraštuose, iš kurių germanai traukėsi į pietus.
PDF 326
V amžiaus pabaigoje šiuose kraštuose jau plačiai driekėsi\nslavų gyvenamosios vietovės po vandalų ir longobardi}\nrevoliucijų, įvykusių IV amžiaus pabaigoje ir V amžiaus\npradžioje; jos lėmė germanų išsikėlimą iš šių kraštų į\nPietus2. Slavai visuomet buvo svetingi, daug jų kartų\nbuvo taikių, vertėsi žemdirbyste, ypač tos, kurios gyveno\narčiau Baltijos jūros ir kurių gyvenamosios vietos tęsėsi\nnuo Vyslos dešiniosios pakrantės iki Nemuno žemupio.\nTad artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į\nŠiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją, iš\nkur buvo visai netoli iki herulų gimtosios Jūros upės\nkrantų.
Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių.
PDF 227
Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.
Nežinia, kas buvo užrašyta, bet vis dėlto vienas žodis, to dvarininko nupieštas iš atminties, kaip nagrinėjant paaiškėjo, mūsų raštu reiškė Triopa (Trejopa), o tai lietuviškai tas pats, kas slaviškai Tryzna, tai yra trys ženklai, trys simboliai ar figūros.
PDF 113
Nežinia, kas buvo užrašyta, bet vis dėlto vienas žodis, to dvarininko nupieštas iš atminties, kaip nagrinėjant paaiškėjo, mūsų raštu reiškė Triopa (Trejopa), o tai lietuviškai tas pats, kas slaviškai Tryzna, tai yra trys ženklai, trys simboliai ar figūros arba trys žmogaus egzistavimo tarpsniai - gyveni mas, mirtis ir amžinybė. Apie tai dar kalbėsime aptardami lai dotuvių apeigas. II skyrius DEIVĖS, D ew e* l Praurimė (Praurime) Šventosios ugnies deivė, viena seniausių senojo pasaulio dievybių.
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais.
PDF 171
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių to kiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo ži nomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus da lykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
Jis įsakė pririšti 40 slavų belaisvių prie laukinių vilkų ir išvyti juos į miš ką baisiai mirčiai.
PDF 245
Tačiau Jarmeriko įniršiui to nepakako. Jis įsakė pririšti 40 slavų belaisvių prie laukinių vilkų ir išvyti juos į miš ką baisiai mirčiai. Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar meriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Labai sukrės ta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo vyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais. Skandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja tapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių tautų. Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą ap tinkame mūsų kaimiečių padavimuose. Turiu jį savajame se nų liaudies padavimų rinkinyje; kitą, menkai tesiskiriantį, ga vau iš Žemaitijos, iš vieno senovės tyrėjo. Pasak šių lietuvių padavimų, pasakojimo veikėjų vardai yra arba visiškai iškrai pyti, arba visiškai užmiršti, pavyzdžiui, neaišku, kieno duktė buvo deivė, kaip vadinosi vyriausiasis dievas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadmtaAlexothe'3. Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildaunin- kais (Mildawnikas). Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lie tuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gė lių, puošnesnių už kitas laukines.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pajauta (Pojata) Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar ba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė. Ta kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zi- vinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atne šė paveldimą Kernavės kunigaikštystę. Ji garsėjo grožiu ir do rybėmis, dievintomis anais amžiais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
nikininkų, kaip manė kai kurie8; jo vardas iki šiol skamba Ne muno žemupio kaimiečių lūpose. Prie Sredniko miestelio, lie tuviškai Seredžiaus, žemiau Dubysos žiočių, yra atskirtas nuo kitų apvalus kalnas, ant kurio yra pylimas, arba senos piliavie- tės liekana; šis kalnas iki šiol vadinamas Palemono kalnu (Pa lemonu Kalnas). Kaimiečiai net žino pasakojimų, vaizduojančių tą žmogų sudievintu didvyriu, ¿imas Didziawiris (žymus didžiavyris).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žino ma, kad frygų garbintos dievų motinos stabas buvo netašytas paprasto akmens gabalas; tokį stabą jie davė Romos pasiunti niams, kurie pas juos buvo atvykę jo prašyti. Akmuo, kurį Jo kūbas patepė ir paskyrė Ikiamžinajam dievui, vėliau buvo stab meldžių garbinamas kaip dievas. Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukri tęs iš dangaus (akmuo - meteoritas).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
O žvalgonis, įsipylęs į krepšelį aguonų ir smulkių grūdų, prie kiekvienų durų apibarsto jaunąją ir sako: „Mūsų dievai duos tau visko, jei būsi ištikima tikėjimui, kuriame mirė tavo protėviai, ir jei savo ūkį tvarkysi akylai ir kuo rūpestingiau“. Baigę šį vaikščiojimą, nuima nuo akių raištį. Prisiartina jauni kis, žynys geria alų ir vaišina jaunavedžius, taip pat svečius, pagaliau, pripylęs pilną taurę, meta jauniesiems po kojų, sa kydamas: „Tokia yra savavališkos meilės auka“; jaunikis su traiško taurę koja.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ar būtų galima įsivaizduoti, kad vaidila, pakviestas raminti ligonio žodžiais apie būsimą laime, uždusintų jį pagalve, jei būrimai parodys neiš vengiamos jo mirties ženklus? Vaidila ir visi buvo įsitikinę, kad po mirties jie stos prieš teisėją ir anksčiau mirusių žmonių vė les; ar jie nebūtų bijoję priekaištų ir keršto už toms pačioms vėlėms padarytą skriaudą? Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
217 ## Puslapis 215 pasikliauti autoritetu geriausių istorikų, kurių priešakyje, ypač kalbant šia tema, teisėtai yra Karamzinas*. Anot jų, neabejotinai buvo Rusia vadinamas kraštas, egzista vęs labai seniai, iki epochos, kai slavai ¡pradėjo vadintis rusais. Iš jos buvo kilęs Rimukas su savo variagais, ku rie dėl to buvo vadinami rus-variagais arba tiesiog ru sais; tai buvo karinga skandinavų gentis, nuo seno val džiusi taip pat ir rytines Baltijos jūros pakrantes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
V amžiaus pabaigoje šiuose kraštuose jau plačiai driekėsi slavų gyvenamosios vietovės po vandalų ir longobardi} revoliucijų, įvykusių IV amžiaus pabaigoje ir V amžiaus pradžioje; jos lėmė germanų išsikėlimą iš šių kraštų į Pietus2. Slavai visuomet buvo svetingi, daug jų kartų buvo taikių, vertėsi žemdirbyste, ypač tos, kurios gyveno arčiau Baltijos jūros ir kurių gyvenamosios vietos tęsėsi nuo Vyslos dešiniosios pakrantės iki Nemuno žemupio. Tad artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į Šiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją, iš kur buvo visai netoli iki herulų gimtosios Jūros upės krantų.