Slavai

PDF 34

Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gyventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pačios indoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės.

PDF 14

Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyvenama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešingai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės teritorija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.

PDF 22

Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos.

PDF 20

Slavų ekspansija artėjo prie Lietuvos žemių. Lietuvos valstybė x1 a.

PDF 14

Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyvenama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešingai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės teritorija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.

PDF 39

Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai. Tas pranešimas yra išlikęs iki mūsų laikų.

PDF 94

Rusios istorija liudija, kad 980 metais tą garbinimą įvedė Kijeve Vladimiras Didysis, liepęs pastatyti ant kalno to dievo stabą - visiškai tokį, kokį buvo matęs variagų Lietuvoje, kitaip Rusioje, arba dabartinėje Prūsijoje, kadangi tenai svečiavosi pabėgęs iš Naugardo, bijodamas savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Sveneldas tuo pat metu įvedė Perkūno kultą Didžiajame Naugarde. O tai aiškiai rodo, kad seniau slavai rusinai negarbino Jupiterio su tokiomis iškilmėmis ir, aišku, jis buvo garbinamas ne Perūno vardu.

PDF 109

Ypač jis buvo gerbtinas kaip žemdirbių dievas. Bandkė savo Lenkijos istorijoje, išvardydamas slavų dievus, aiškiai sako, kad lietuvių Gurko atitinka slavų Gurovidą (Gorowicl). Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas.

PDF 127

Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuose saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo esmės ir tiesos. Slavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tarmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh, Dajebog. Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini Dolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų Fortūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems bloga.

PDF 133

Skaityk straipsnį „Šventės“. Tai buvo dievybė, tapati antikinei Florai, taip pat slavų Sievai (Siewa), kurios stabo atvaizdas išliko slavų kronikose; kažkas panašaus, aišku, buvo ir Pergrubė. Ją vaizdavo kaip nuogą jauną ir gražią mergaitę su palaidais, žemiau kelių krintančiais plaukais, galva, papuošta gėlių vainikėliu, dešinėje rankoje laikančią obuolį, kairėje - vynuogių kekę.

PDF 137

Įskaitomi užrašai rusiškomis raidėmis: Poklus, Nijota. Pirmasis primena jau žinomą pragaro dievą, antrasis užrašas susideda iš dviejų žodžių: Nija reiškė slavų Cereros arba lietuvių Krūminės vardą; Ola lietuviškai - katakomba, požeminis urvas16. Tai bus požeminė Cerera, arba, visiškai graikų mitologijos prasme, - Prozerpina.

PDF 154

28 Slavai, ypač šiaurės, šias nimfas vadino rusalkomis, nes jos turėjo rusvus, šviesiai pilkus (ruse) plaukus. Ukrainoje jas vadinaMaivAz nuo žodžio mavvczat’- miaukti, rėkti katino balsu, kadangi tos būtybės turėjo įprotį kelti kačių muziką per dabartines Sekmines. Štai ir naujas kačių muzikos kilmės išaiškinimas!

PDF 218

Antikoje buvo taip pat milžinas Alkijonas (Alcyon). Pas slavus būta įsivaizdavimo apie milžiną, nešantį ant pečių mažesnio ūgio žmogų (kažkas panašaus į mūsiškį Alcį); tai rodo vieno Prilvico stabo piešinys6. Pagal runų įrašo šifruotą tai turėtų būti Belbogas (Bielboh)*.

PDF 225

Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino . Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz. Šventosios upės Senovės religijos pripažino šventumą kai kurių vandenų, tekančių per šalis, įžymias tuo, kad jos buvo pirmoji tautos protėvių tėvynė.

PDF 230

Todėl senovės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiškinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologiją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio vandens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 242

Pasakojimas apie stebuklingus medžius mini uosį. 241 ## Puslapis 241 Slavai uosį paskirdavo Jupiteriui, vadintam Jesse. Skandinavai garbino uosį, vadinamą Igdrasilu, po kurio šakomis gyvenę dievai.

PDF 354

Iš tiesų merginos šlovė ir garsas priklauso nuo to, kaip ji sugebės dailiau improvizuoti savo ikivestuvines dainas, o kitų dainų mokosi ir iš anksto pratinasi dainuoti. Prieš pačias jungtuves vyksta jaunosios pakirpimas,Pakirptimas. Šį paprotį, bendrą lietuviams ir slavams, mūsų rašytojai dažnai mini; vis dėlto jo smulkmenų niekur nėra papasakota; aprašysime, kaip tai vyksta dabar mano užkampyje; tikriausiai nedaug skirsis nuo senovinio.

PDF 356

Moterys dar kartą dainuoja graudžią dainą, beveik tokią pat kaip anksčiau, lėkštę su alaus puodeliu ir 355 ## Puslapis 355 neša aplink duonkubilį, duoną deda ant stalo, alų išpila ant slenksčio . Pakirptuvių, rusiškai Zastryžyny, apeigos, įprastinės slavų kiltims, buvo bendros daugeliui senovės Siaurės ir Pietų Europos tautų. Jos siekia labai tolimas Europos senovės epochas.

PDF 360

Visose tautose, ratu supančiose Lietuvą, pastebime daugiau ištvirkimo, palaidų kalbų, dainų, gašlių šokių ir net nusižengimų sutuoktinių ištikimybei, mergiškai skaistybei ir panašiai. Ypač slavai, mėgstantys vartoti svaiginamuosius gėrimus, savo senoviniuose papročiuose nuslysta į kraštutinumą; net pagyvenusios moterys pirmos rodo pavyzdį: jų dainos girtą vestuvių pavakarę nurungia bet kokį senovės cinizmo įsivaizdavimą. Priešingai, lietuvių genties tautose šito negalima susekti - nei jų kalboje, nei tautinėse dainose nėra nieko panašaus; joms net trūksta tokių žodžių.

PDF 18

Trumpiau tariant, slavų, kaip ir kitų kaimyninių tautų, istorija buvo reikalinga kaip fonas, kuriame dar labiau išryškėja lietuvių praeitis. Slavams aprašyti istorikas pasirinko abėcėlinę tvarką. Taigi trumpai buvo aprašytos šios gentys: bolianai, brėžanai, bulgarai, bužanai, chrobatai, circipanai, juodrusiai, čekai, čerkesai, dalmatai, doksanai, drevlianai, dregovičiai, dulebai, dytivoniai, havolėnai, kašubai, kicinai, kroatai, krivičiai, kujavai, kūrimai, lažai, lenzanai, levbuzai, linai, liutičiai, luokiečiai, mozūrai, milzanai, moravai, morošanai, obodritai, palygiai, pakalniečiai, polianai, palabiai, poločianai, pamarėnai, psesai, radimičiai, rakuzai, ratariai, rugijai, severianai, slovėnai, serbai, stodorėnai, suličiai, tivercai, ugličiai, ukrai, ultinai, vagrai, vanai, vietičiai, vilinai, vlotabai, voluinėnai, zaliesai, zemeltingai, zichai, juodkalniečiai.

PDF 76

Taigi budinai turėtų būti protėviai dviejų tautų, kurios šiandien skiriasi ir savo kalba, ir religija, ir gyvenamąja teritorija; šios tautos šiandien nebeturi beveik jokios giminystės, išskyrus abiem bendrą užsiėmimą, t. y. pragyvenimo šaltinį, — žemdirbystę. Galbūt todėl, kad ir budinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas likimui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų.

PDF 165

Beje, vėliau nustatyta, kad vietinės prekės niekad nebuvo gabenamos šia upe aukštyn, bet tik jūros link. 168 Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Estijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Nėra jokių prieštaravimų dėl šio kelio egzistavimo, atvirkščiai, yra išlikusių jo pėdsakų2.

PDF 168

Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliautojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.

PDF 212

Taip mes taip pat nedvejodami pripažįstame tą istorinę tiesą, kad lietuvių tautos protėviai gyveno prie Rosės upės, tekančios per šiandienę Volkovysko apskritį. Jų gyvenviečių galėjo būti net iki IV amžiaus po Kristaus gimimo ar kiek vėliau, kol iš Nemuno aukštupio pusės pradėjo spausti slavų gentys. 217 Turime padaryti dar vieną ekskursą, kad galėtume deramai isuprasti šiame veikale glūdintį aiškinimo būdą ir kartu pataikytume į kelią, kuris kiekvieną skaitytoją gali nuvesti ten, kur įmanoma patikrinti čia dėstomus dalykus.

PDF 241

230 ## Puslapis 241 233 Danijos karalius Frotonas III su galingu laivynu ir sausumos kariuomene rengė žygius į Baltijos jūros rytines pakrantes. Pirmiausia jis kariavo su slavais, kurių karvedys Strunikas1 buvo nukautas. Pasak istorinių skaičiavimų, šios kautynės jvykusios danams išsilaipinus kažkur Suomių įlankoje, galbūt prie Narvos upės žiočių, anot kitų — prie Nevos žiočių, nes ten jau galėjo būti Siaurės slavų pakrančių gyvenviečių, atkariautų iš suomių ir pralobusių iš žuvininkystės.

PDF 245

Tačiau Jarmeriko įniršiui to nepakako. Jis įsakė pririšti 40 slavų belaisvių prie laukinių vilkų ir išvyti juos į mišką baisiai mirčiai. Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją.

PDF 250

Be to, reikia manyti, jog šį bendrą tautų lizdą svetima gentis dalijo nemažą laiko tarpą, nes latvių tarmė labai ryškiai nutolo nuo gimtosios lietuvių kalbos; šis faktas nėra toks ryškus nei prūsų, nei he rūtų kalbose, nes tarp jų kontaktai nebuvo nutrūkę. Visi senovės tyrinėtojai sutinka, jog vilkų tauta buvo slaviška gentis, be to, viena iš pačių seniausių, kuri mūsų eroje turėjo persikelti jūra į Oderio žemupį ir įsikurti abiejose upės pakrantėse ar net salose, esančiose prie jos įtekėjimo į jūrą. Jų gyvenviečių būta net Bretanės ir Anglijos pakrantėse.

PDF 326

V amžiaus pabaigoje šiuose kraštuose jau plačiai driekėsi slavų gyvenamosios vietovės po vandalų ir longobardi} revoliucijų, įvykusių IV amžiaus pabaigoje ir V amžiaus pradžioje; jos lėmė germanų išsikėlimą iš šių kraštų į Pietus2. Slavai visuomet buvo svetingi, daug jų kartų buvo taikių, vertėsi žemdirbyste, ypač tos, kurios gyveno arčiau Baltijos jūros ir kurių gyvenamosios vietos tęsėsi nuo Vyslos dešiniosios pakrantės iki Nemuno žemupio. Tad artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į Šiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją, iš kur buvo visai netoli iki herulų gimtosios Jūros upės krantų.

PDF 227

Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.

PDF 113

Nežinia, kas buvo užrašyta, bet vis dėlto vienas žodis, to dvarininko nupieštas iš atminties, kaip nagrinėjant paaiškėjo, mūsų raštu reiškė Triopa (Trejopa), o tai lietuviškai tas pats, kas slaviškai Tryzna, tai yra trys ženklai, trys simboliai ar figūros arba trys žmogaus egzistavimo tarpsniai - gyvenimas, mirtis ir amžinybė. Apie tai dar kalbėsime aptardami laidotuvių apeigas. II skyrius DEIVĖS, D ew e* l Praurimė (Praurime) Šventosios ugnies deivė, viena seniausių senojo pasaulio dievybių.

PDF 171

Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų karaliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mokėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių tokiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo žinomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus dalykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.

PDF 245

Tačiau Jarmeriko įniršiui to nepakako. Jis įsakė pririšti 40 slavų belaisvių prie laukinių vilkų ir išvyti juos į mišką baisiai mirčiai. Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją.

PDF 14

Budininai, budinai — pati seniausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje

PDF 32

Tiesa tai, kad raštingoji Europa ėmė artimiau pažinti lietuvių tautos gentis tik XIII a. pradžioje, bet nepalyginti anksčiau jas puikiai žinojo kaimynai slavai, turėję savo kronikininkų ankstesniais amžiais.

PDF 509

Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui.

PDF 336

Romėnai šią šventę vadindavo Circumpotatio (gėrimas ratu), senovės slavai - Stypa arba Strawa.

PDF 126

Slavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tarmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh, Dajebog.

PDF 152

Slavai, ypač šiaurės, šias nimfas vadino rusalkomis, nes jos turėjo rusvus, šviesiai pilkus (ruse) plaukus.

PDF 160

Senovės slavai specialiai darydavo žemas duris, kad ateinantysis arba išeinantysis nusilenktų slenksčiui

PDF 330

Slavų mitologai pažymi, kad ši šventė, slavų vadinama Kupala, siejosi su maldomis upėms ir šaltiniams.

PDF 241

Slavai uosį paskirdavo Jupiteriui, vadintam Jesse. Skandinavai garbino uosį, vadinamą Igdrasilu, po kurio šakomis gyvenę dievai.

PDF 113

Nežinia, kas buvo užrašyta, bet vis dėlto vienas žodis, to dvarininko nupieštas iš atminties, kaip nagrinėjant paaiškėjo, mūsų raštu reiškė Triopa (Trejopa), o tai lietuviškai tas pats, kas slaviškai Tryzna, tai yra trys ženklai, trys simboliai ar figūros arba trys žmogaus egzistavimo tarpsniai - gyvenimas, mirtis ir amžinybė. Apie tai dar kalbėsime aptardami laidotuvių apeigas. II skyrius DEIVĖS, D ew e* l Praurimė (Praurime) Šventosios ugnies deivė, viena seniausių senojo pasaulio dievybių.

PDF 137

Įskaitomi užrašai rusiškomis raidėmis: Poklus, Nijota. Pirmasis primena jau žinomą pragaro dievą, antrasis užrašas susideda iš dviejų žodžių: Nija reiškė slavų Cereros arba lietuvių Krūminės vardą; Ola lietuviškai - katakomba, požeminis urvas16. Tai bus požeminė Cerera, arba, visiškai graikų mitologijos prasme, - Prozerpina.