Šiaurės tautos

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Nuostabus dalykas, kaip tos rau­ dotojos sugeba išreikšti didžiausią liūdesį, bet stebėtoją labiau­ siai stulbina jų linksmi ir pragiedrėję veidai tuo momentu, kai jos liaujasi rėkusios - nueina nuo scenos kaip artistės, visiškai nepaveiktos įspūdžių, kuriuos ką tik vaizdavo žiūrovams. Ne­ turtingų žmonių laidotuvėse nebūna tiek triukšmo; tačiau net jei ir nebūtų jokios giminaitės, kuri nors moteris iš dievobai­ mingumo turi paklykauti . Seniau ašaras, išverktas per laidotuves, labai rūpestingai surinkdavo į molinius dubenėlius; kai kada turėdavo stiklinių indelių; šiuos indus, arba ašarines, pastatydavo kape prie mi­ rusiojo kojų. Apie tai bus straipsnyje „Kapai“. Pirmiau, straipsnyje „Kabirai“, sakėme, kad kai kurios lie­ tuvių genties tautos žinojo trizną.