Sembai

PDF 63

Didžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai. Vargu ar kuri šių giminių\nbuvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug\ntūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti\nketuris tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių.

PDF 63

Vargu ar kuri šių giminių\nbuvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug\ntūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti\nketuris tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, patys tauriausieji,\npranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe.

PDF 103

Apie Girmavos valsčiaus nuniokojimą Daug karų buvo kariauta prieš sembų gentį, bet per daug užgaištume, kiekvieną aprašinėdami skyrium, nors šį bei tą reikia pasakyti. Kristburgo komtūras, brolis Henrikas, vadinamas Stange313, gavęs magistro įsakymą, su didele kariuomene patraukė į karą prieš Sembą ir žiemos metu314 įsibrovė į ją apie tą vietą, kur šiuo metu stovi Laukstetų pilis315, degindamas ir grobdamas abiejose [kelio] pusėse iki Girmavos kaimo316, daug žmonių nukovė ir paėmė į nelaisvę, bet čia atskubėjo ginkluoti sembai. Mūsų minėtasis komtūras nelyginant bebaimis liūtas pastojo jiems kelią ir, norėdamas juos tol sulaikyti, kol jo kariuomenė užims saugesnę vietą, daugybę sužeidė ietimi. Galop prūsai klasta jį apsupo ir galybe smūgių nubloškė nuo žirgo. Kai šitai išvydo, brolis Hermanas, minėtojo komtūro tikras brolis, didžiai susijaudino dėl jo likimo. Negalėdamas ramiai matyti, kad jo brolis vienas užsikrovė ant pečių smurtingos mirties naštą, pats stojo į kovą, ir galop abu, ilgai gynęsi ir daugybę mirtinai sužeidę, krito nukauti, o kiti broliai su kariuomene pasitraukė317.

PDF 119

Apie tai, kaip iš anksto buvo išpranašauta ši pergalė Šį sembų sutriuškinimą išpranašavo vienas prūsas, taip tvirtai nusakydamas Karaliaučiaus broliams ateitį, kad rodėsi, jog kažkokia dvasia jį skatinanti guldyti galvą už šiuos jo žodžius: švento Vincento dieną sembai būsią išžudyti. Kai tą dieną maldininkų kariuomenė pradėjo trauktis, jis, apkaltintas melu, dar atkakliau laikėsi savo nuomonės ir tarė: „Dar šiandien sembai bus išžudyti arba žemė pravers savo žiotis ir juos gyvus praris nelyginant Dataną ir Abironą“. Šitaip ir įvyko, kaip buvo sakęs.

PDF 123

Apie Rinavos valsčiaus sembų naują atskalūnybę Žmonių giminės nedraugas velnias, visados pavydįs tikintiesiems taikos bei ramybės, sukurstė tuos sembus, kurie gyveno Rinavos382 valsčiuje, vėl atkristi nuo tikėjimo. Todėl jie, subūrę kariuomenę, užpuolė Sembos vyskupo pilį Fišhauzeną383, kur tuo metu tebuvo du vyrai: vienas brolis bei jo tarnas. Ir štai kokie stebuklai!

PDF 103

Apie Girmavos valsčiaus nuniokojimą Daug karų buvo kariauta prieš sembų gentį, bet per daug užgaištume, kiekvieną aprašinėdami skyrium, nors šį bei tą reikia pasakyti. Kristburgo komtūras, brolis Henrikas, vadinamas Stange313, gavęs magistro įsakymą, su didele kariuomene patraukė į karą prieš Sembą ir žiemos metu314 įsibrovė į ją apie tą vietą, kur šiuo metu stovi Laukstetų pilis315, degindamas ir grobdamas abiejose [kelio] pusėse iki Girmavos kaimo316, daug žmonių nukovė ir paėmė į nelaisvę, bet čia atskubėjo ginkluoti sembai. Mūsų minėtasis komtūras nelyginant bebaimis liūtas pastojo jiems kelią ir, norėdamas juos tol sulaikyti, kol jo kariuomenė užims saugesnę vietą, daugybę sužeidė ietimi. Galop prūsai klasta jį apsupo ir galybe smūgių nubloškė nuo žirgo. Kai šitai išvydo, brolis Hermanas, minėtojo komtūro tikras brolis, didžiai susijaudino dėl jo likimo. Negalėdamas ramiai matyti, kad jo brolis vienas užsikrovė ant pečių smurtingos mirties naštą, pats stojo į kovą, ir galop abu, ilgai gynęsi ir daugybę mirtinai sužeidę, krito nukauti, o kiti broliai su kariuomene pasitraukė317.

PDF 115

Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą Šie kariuomenių vadai ir vyresnieji paskyrė dieną, kada, visi susirinkę ginkluoti, turėjo išžudyti visus žmones, išpažįstančius krikščionių tikėjimą, ir visiškai juos išnaikinti. Jie šitai ir padarė, nes visus krikščionis, kurie nespėjo Prūsijos žemėje pasislėpti už įtvirtinimų, arba be gailesčio išžudė, arba išsivarė į amžinąją vergovę; degindami dievo bažnyčias, koplyčias ir kitus maldos namus, niekindami bažnyčios šventenybes, neleistiniems tikslams pavartodami šventus rūbus ir šventas taures, jie be pasigailėjimo žudė kunigus bei kitus bažnyčios tarnus. Sembai pagavo vieną kunigą, Teutonų ordino brolį, atsiųstą jų krikštyti, ir, suspaudę jam kaklą dviem kartimis, tol kankino, kol šis numirė, tvirtindami, kad šitokia kankinių už tikėjimą mirtis ir prideranti šventiems vyrams, nes nedrįstą jų kraujo pralieti.

PDF 9

Archeologijos, kalbos ir kitokie duomenys leidžia išskirti sembų—notangų kultūrinę\ngrupę, o joje — sembų, varmių, notangų, pagudėnų, pamedėnų gentines teritorijas.\nKalbos požiūriu šiame plote (t. y. prūsų kalboje) randami du pagrindiniai dialektai:\npamedėnų ir—artimesnis lietuviams — sembų; tam tikrų skirtybių turi notangų dialektas.\nKultūros ir kalbos požiūriu bartų teritorija laikoma pereinamąja tarp tikrųjų prūsų ir\njotvingių arba priskiriama prūsams.

PDF 182

pavadino tuo pačiu vardu. Minėtas brolis Bertoldas, šitai sužinojęs, atžygiavo su\ntūkstančiu Sembos vyrų ir pabandė sutrukdyti statybai, bet nestengė, nes netikėliai\nstipriai priešinosi; nenorėdami, kad jų pastangos būtų visai bergždžios, jie pasuko link\nMedrabos pilies534, per kurią krikščionys patyrė daug bėdų, ir ją po stipraus antpuolio iki\npamatų sudegino, o visus žmones išžudė ar paėmė į nelaisvę.

PDF 210

319 (312). Apie Bisenės papilių sudeginimą 1313 metais\n\n Šių metų rudenį brolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais\nužpuolė Bisenės pilį; po ilgų puolamųjų kovų, kai abiejose pusėse buvo daug sužeistųjų,\nabu jos papiliai supleškėjo ugnyje.\n\n\n\n\n 320 (313).

PDF 59

Notanga195, kurioje [gyveno] notangai. Šešta — Semba196, kurioje [gyveno] sembai.

PDF 59

Šešta — Semba196, kurioje [gyveno] sembai.\n\niki Priegliaus žiočių (jai priklausė kiek į vakarus nuo Priegliaus žiočių vėliau kryžiuočių\npastatyta Lencenbergo pilis).

PDF 115

Latviją). Iškilo dar didesnė kilčių diferenciacija. Apie kiltinį susiskirstymą pas vakarinius baltus (prusus) jau galima kalbėti žymiai anksčiau, ir ten žinomi Lietuvos Užnemunėje sūduviai, Rytprūsiuose sembai, galindai, bartai, nadruviai, skalviai ir kt. Lietuvos ir Latvijos teritorijoje rytiniai baltai ilgiau sudarė vieną kamieną, bet ir čia nuo V-VI amž. po Kr. ryškiau vienos nuo kitų atsiskiria tokios kiltys : lietuviai, žiemgaliai, kurie vėliau (XIII amž.) randami kairiajame Dauguvos deltos krante, pietuose nusitęsę iki Šiaulių - Upytės.

PDF 123

109 (104). Apie brolių ir sembų susitaikymą Šiais ir kitais smūgiais brolių bei kitų krikščionių rankomis viešpaties baudžiami sembai, nepajėgdami ilgiau priešintis, atsiuntė savo sūnus kaip įkaitus ir vėl pasidavė krikščionių tikėjimui. 110 (105).

PDF 122

Nė sausakimšoje Apuolės pilia­ kalnio aikštėje (ploto 3640 m.^2 ) jokiu būdu negalėjo tilpti tiek karių, kurie esą turėję nuo galvos išsipirkti, mokėdami po pusę svaro sidabro. Iš XI-XII amž. danų šaltinių (Genealogia regum Danorum; Saxo Grammaticus) yra matoma, jog kuršiai ir sembai protarpiais esą mokėję duoklę ir danams. Istorinių laikų angoje kuršiai dar buvo užėmę platų Žemaičių šiaurės vakarų kampą ir Klaipėdos apylinkę.

PDF 210

1314 viešpaties metais, po jo [Kristaus] apipjaustymo dienos (sausio 1), tas pats\nbrolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų\nvalsčių569; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius,\ntodėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino\nbrolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami\nkaršto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi\nmūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei.

PDF 149

175 (170). Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės žmonių atsivertimą 1274 viešpaties metais, grįžus į šventosios motinos bažnyčios visuotinybę pagudėnams, varmiams, notangams, bartams bei sembams, davus jiems įkaitų ir šitaip laidavus, kad jie ateityje niekada nemėginsią imtis tokių baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių] ribų praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai mūsų aukščiau minėtas Tirskas, Maudelio tėvas ir Vėluvos pilininkas, su visais savo artimaisiais pasidavė tikėjimui bei broliams, daug galingų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su visomis savo šeimynomis ir, krikšto prikelti naujam gyvenimui bei išsižadėję stabų, ėmė tarnauti gyvajam dievui Jėzui Kristui.

PDF 119

Išaušus,\nkai krikščionių kariuomenė jau ketino užpulti kuorus, jie nerado čia nė vieno sembo,\nnes tie paliko kuorus, pasitraukė ir pastojo maldininkams kelią. Šitai sužinojęs, Julicho\ngrafas irgi pasitraukė su savo kariuomene, nė nenujausdamas, jog jam paspęsti spąstai.\nBrolių patariamas, jis pasiuntė į priekį žvalgus, įsakydamas sužinoti, ar saugūs keliai;\nvienas iš jų, vardu Stantekas, susidūrė su sembų sauga, tačiau nors sunkiai sužeistas,\natbėgo su kruvinu kalaviju rankose pranešti apie pasalą.

PDF 106

kad jų kilmingieji pasiūlė karaliui įkaitų, maldaudami jų pagailėti ir nežudyti visų žmonių. Paskui jis atžygiavo į Kvedenavos324, Valdavos325, Kaimo326 ir Tepliavos327 valsčius, ten kai kurie, bijodami, kad ir čia jis nepridarytų panašių skerdynių kaip kitur, atidavė jam įkaitais savo sūnus, galvomis prisiekdami nuolankiai paklusti tikėjimui ir broliams. Viską tinkamai sutvarkęs, karalius perdavė broliams minėtuosius įkaitus, o pats nužygiavo prie kalvos, kurioje dabar stovi Karaliaučiaus pilis, patardamas broliams čia pastatyti pilį tikėjimui ginti ir palikdamas jiems puikių, tikrai karališkų dovanų šiai statybai.

PDF 28

Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo\nsutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių\nordinų pajėgos, broliai riteriai ir\ni 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių\n“prievarta buriami kariai (prūsai -\npamedėnai, notangai, varmiai, sem-\nbai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš\nVokietijos žemių 30 naujai įstojusių Ordino\nbrolių būrys, Revelio (Talino) danų kariuo-\nmenė, vadovaujama švedų kunigaikščio\nKarolio, turėjusio dar savo būrį.

PDF 212-213

Kaip dievas stebuklingai išgelbėjo iš mirties pavojaus brolius bei jų didelę kariuomenę 1317 viešpaties metais, žiemą, kai brolis Henrikas, maršalas, broliai bei Sembos ir Notangos kariai nužygiavo prieš Vaikių valsčių, pačiame vidurnaktyje, vos sumigus, atūžė tokia siaubinga, tokia nematyta negirdėta audra, kad vėjai taip klaikiai daužėsi, jog rodėsi, kad tranko griaustinis; nekalbant jau apie baimę, apėmusią žmones, daugiau nei penki šimtai arklių, sutraukę kamanas ir pančius, išlakstė po mišką. Todėl, vargais negalais sugaudę arklius, tiesa, ne visus, brolių kariuomenė patraukė atgal. Neilgai trukus jie gavo patikimą žinią, kad daugybė kovai pasirengusių netikėlių tris dienas tykojo brolių bei jų kariuomenės; jeigu krikščionys būtų įsibrovę į jų žemę grobio, nė vienas nebūtų išnešęs sveikos galvos.

PDF 28

„Kai mūšis pasibaigė, kas krikščio- nių gyvas liko, brolių ir ginklanešių, piligrimų ir sembų, nebegalėdami kovoti, iš baimės... bėgo, kaip kas tik galėjo...“ Netolimame lapuo- čių miške bandė pasislėpti ir slapta pasišalinti, „bet juos nesėkmė ir čia lydėjo“.

PDF 117

Apie daugybės maldininkų žūtį\n\n Tais pačiais metais į Prūsiją su didele kariuomene atžygiavo grafas iš Barbio368 ir\nįsibrovė į Sembos žemę. Kai ją nusiaubė, sembai susibūrė, užpuolė jį palaimintos\nmergelės Agnetės dieną (sausio 21) ir sunkiai jį sužeidė, o kiti buvo priversti sprukti, kai\nkurie pateko į nelaisvę arba buvo nužudyti.\n\n\n\n\n 94 (89).

PDF 124

Apie tai, kaip Sembos žemėje buvo pastatytos Tepliavos ir Laukstetų pilys Po antrosios atskalūnybės buvo pastatyta 1265 m. Tepliavos pilis, kurią prūsai vadino Surgurbiu384, o ilgainiui— Viklandsorto385 pilis, kuri dabar vadinama Laukstetais386 nuo vieno ten gyvenusio sembo, vadinamo Laukstetu, vardo, jas sustiprinant, kad būtų lengviau tramdyti sembus. 113 (108).

PDF 119

100 (95). Apie tikinčiuosius sembus, prisidėjusius prie Karaliaučiaus brolių Nė šis smarkus sukrėtimas neįvarė sembams proto ir nepaskatino jų sugrįžti į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, anaiptol, apmaudo kurstomi, įžūliai sukilo prieš viešpaties rykštę ir pradėjo kuo atkakliausiai kariauti su broliais, išskyrus kai kuriuos garsios giminės bei kilmingus vyrus, kurie, palikę gimtuosius namus, vienas po kito su šeimynomis atvyko į Karaliaučiaus pilį ir prisidėjo prie brolių372. 101 (96).

PDF 59

196 D.— Sambia, in qua Sambite, Jer.— Samin. Anksčiau Semland (1073 m.), Samblandia (1224 m.—PUB, 1, 1, Nr. 52, p. 38), Zambia (1231 m — SRP, 1, p. 737; 1256 m.— SU, Nr. 51, p. 15), Samia (paganis Samie — 1238 m., PUB, 1, 1, Nr. 129, p. 97), Samplandia (1240 m.— ten pat, Nr. 133, p. 100), Samlandia (1242 m.— ten pat, Nr. 140, p. 105), Sambia (1246 m.— ten pat, Nr. 177, p. 128—129).

PDF 11

Sembų ir lietuvių (žemaičių) bendrus veiksmus galima įžiūrėti Ordinui priklausiusios\nKlaipėdos pilies apgulties eigoje (XIII a. 6-asis dešimtmetis)30. Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160).

PDF 119

Prisiėjo tam reikalui pasikviesti į talką visus Karaliaučiaus brolius bei jų\nginklanešius. Šie narsiai juos užpuolė ir po ilgos kovos, pareikalavusios vienoje ir kitoje\npusėje daugybės sužeistųjų ir nukautųjų, visus išžudė. Šitaip iš dievo malonės tą dieną\nkrito daugiau nei trys tūkstančiai sembų bei kitų prūsų, taigi tą pačią dieną, kurią prieš\nmetus įvyko Pokarvių kautynės.

PDF 115

[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.\n\n\n\n\n 90 (85). Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą

PDF 158

190 (185). Apie daugybės pagudėnų išžudymą Grįžęs šiuo metu iš Vokietijos, brolis Ditrichas iš Lidelau, sembų fogtas, atkalbėjo sembus, kurie jį nuoširdžiai gerbė, nuo šito paklydimo. Kai šitai sužinojo notangai ir varmiai, patys išsižadėjo piktų sumanymų, duodami žodį būti ištikimi broliams.

PDF 117

Apie daugybės maldininkų žūtį\n\n Tais pačiais metais į Prūsiją su didele kariuomene atžygiavo grafas iš Barbio368 ir\nįsibrovė į Sembos žemę. Kai ją nusiaubė, sembai susibūrė, užpuolė jį palaimintos\nmergelės Agnetės dieną (sausio 21) ir sunkiai jį sužeidė, o kiti buvo priversti sprukti, kai\nkurie pateko į nelaisvę arba buvo nužudyti.\n\n\n\n\n 94 (89).

PDF 119

Prisiėjo tam reikalui pasikviesti į talką visus Karaliaučiaus brolius bei jų\nginklanešius. Šie narsiai juos užpuolė ir po ilgos kovos, pareikalavusios vienoje ir kitoje\npusėje daugybės sužeistųjų ir nukautųjų, visus išžudė. Šitaip iš dievo malonės tą dieną\nkrito daugiau nei trys tūkstančiai sembų bei kitų prūsų, taigi tą pačią dieną, kurią prieš\nmetus įvyko Pokarvių kautynės.

PDF 123

Apie Rinavos valsčiaus sembų naują atskalūnybę Žmonių giminės nedraugas velnias, visados pavydįs tikintiesiems taikos bei ramybės, sukurstė tuos sembus, kurie gyveno Rinavos382 valsčiuje, vėl atkristi nuo tikėjimo. Todėl jie, subūrę kariuomenę, užpuolė Sembos vyskupo pilį Fišhauzeną383, kur tuo metu tebuvo du vyrai: vienas brolis bei jo tarnas. Ir štai kokie stebuklai!

PDF 124

Apie tai, kaip Sembos žemėje buvo pastatytos Tepliavos ir Laukstetų pilys Po antrosios atskalūnybės buvo pastatyta 1265 m. Tepliavos pilis, kurią prūsai vadino Surgurbiu384, o ilgainiui— Viklandsorto385 pilis, kuri dabar vadinama Laukstetais386 nuo vieno ten gyvenusio sembo, vadinamo Laukstetu, vardo, jas sustiprinant, kad būtų lengviau tramdyti sembus. 113 (108).

PDF 212-213

Kaip dievas stebuklingai išgelbėjo iš mirties pavojaus brolius bei jų didelę kariuomenę 1317 viešpaties metais, žiemą, kai brolis Henrikas, maršalas, broliai bei Sembos ir Notangos kariai nužygiavo prieš Vaikių valsčių, pačiame vidurnaktyje, vos sumigus, atūžė tokia siaubinga, tokia nematyta negirdėta audra, kad vėjai taip klaikiai daužėsi, jog rodėsi, kad tranko griaustinis; nekalbant jau apie baimę, apėmusią žmones, daugiau nei penki šimtai arklių, sutraukę kamanas ir pančius, išlakstė po mišką. Todėl, vargais negalais sugaudę arklius, tiesa, ne visus, brolių kariuomenė patraukė atgal. Neilgai trukus jie gavo patikimą žinią, kad daugybė kovai pasirengusių netikėlių tris dienas tykojo brolių bei jų kariuomenės; jeigu krikščionys būtų įsibrovę į jų žemę grobio, nė vienas nebūtų išnešęs sveikos galvos.

PDF 122

Apie Dramenavos kaimo nusiaubimą ir daugybės sembų žūtį Vargu ar kas įmanytų surašyti, o kam surašius, vargu ar kas patikėtų, kaip uoliai broliai puldinėjo sembus, norėdami juos vėl pajungti krikščionių tikėjimui. Štai todėl, palaužę ir išvaikę tuos, kurie gyveno Valdavos, Kvedenavos ir Vargių378 valsčiuose bei kaimyninėse vietose, broliai patraukė su kariuomene prieš Pabečių379 valsčių; nusiaubę vieną kaimą, vardu Dramenava380, paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, jie išžygiavo atgal su dideliu grobiu, tačiau priešai, sekdami įkandin, užpuolė juos ir beveik visus išsklaidė. Vis dėlto brolis Henrikas Ulenbušas, labai kilnus vyras, nepasitraukė iš vietos ir taip narsiai pradėjo gintis, kad ir kiti, atgavę jėgas bei drąsą, sugrįžo į mūšio lauką ir nukovė daugybę sembų.

PDF 124

Apie Rinavos valsčiaus sunaikinimą ir jo gyventojų žūtį Kai apie šitai sužinojo Karaliaučiaus broliai, jie įtūžę drauge su kitais sembais subūrė kariuomenę ir, įsibrovę į Rinavos valsčių, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus su visu jų turtu išsivarė su savimi, šitaip antrą kartą buvo sutramdyta sembų žemė, kurion sugrįžo anksčiau čia viešpatavusi taika. 112 (107). Apie tai, kaip Sembos žemėje buvo pastatytos Tepliavos ir Laukstetų pilys Po antrosios atskalūnybės buvo pastatyta 1265 m.