Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
10 teiginių9 įrašai16 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 10 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–10 iš 10 teiginių
Pranciškus Skorina kilo iš rusėnų kultūrinės aplinkos ir buvo pirmasis Lietuvos spaustuvininkas.
PDF 58
Iš rusėnų kultūrinės aplinkos buvo kilęs ir pirmasis Lietuvos spaustuvininkas – Polocko pirklių šeimoje gimęs Pranciškus Skorina (Franciscus Skorina, 1490–1541), Paduvos universiteto absolventas, įgijęs ten medicinos daktaro laipsnį, 1517–1519 m.
LDK rusėnai save vadino rusais, suvokė kaip vieną etninę grupę ir Lietuvos valdovą laikė savu valdovu.
PDF 58
Patys LDK slavai save vadino rusais, save suvokė kaip vieną etninę grupę, o Lietuvos valdovą laikė savu valdovu.
LDK slavų rusėnų tauta formavosi atskirai nuo Maskvos rusų, o iš jos vėliau kilo šiuolaikinės baltarusių ir ukrainiečių tautos.
PDF 36
Jose pamažu formavosi atskira nuo Maskvos rusų LDK slavų – rusėnų tauta, iš kurios vėliau ir atsiras šiuolaikinės baltarusių ir ukrainiečių tautos.
LDK raštinėje pradėjo formuotis rusėnų kalba, skyrusi ją nuo vienuolynuose vartotos bulgarų kilmės slavų bažnytinės kalbos.
PDF 39
Vienuolynuose rašoma bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o LDK raštinėje pradėjo formuotis rusėnų kalba. Šia kalba, LDK raštinėje susiformavusia alternatyva „bulgariškai“ raštijos tradicijai, ir surašyti reikšmingiausi to meto raštijos paminklai – Lietuvos Metrika, Lietuvos metraščiai ir Lietuvos Statutai.
Mokslininkų aiškinimu, Lietuvos valdovai rusėnų ir žemaičių žemėse galėjo įkurdinti ištikimus žmones iš Lietuvos.
PDF 13
Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.
Pranciškus Skorina buvo iš rusėnų kultūrinės aplinkos kilęs pirmasis Lietuvos spaustuvininkas.
PDF 58
Iš rusėnų kultūrinės aplinkos buvo kilęs ir pirmasis Lietuvos spaustuvininkas – Polocko pirklių šeimoje gimęs Pranciškus Skorina (Franciscus Skorina, 1490–1541), Paduvos universiteto absolventas, įgijęs ten medicinos daktaro laipsnį, 1517–1519 m. Prahoje parengęs ir išspausdinęs psalmyną ir 22 Senojo Testamento knygas bendru pavadinimu „Rusėnų Biblija“. 1522 m. jis įkūrė spaustuvę Vilniuje.
Lenkijai ir Lietuvai priklausiusiose rusėnų žemėse išplito alodas, vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma.
PDF 40
Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis). Dėl šio pažangesnio ūkininkavimo ir nuosavybės santykių būdo neatsitiktinai į XV–XVI a. Lietuvos Metrikos rusėnų kalbą pateko ir buvo vartojamos net Ukrainoje lietuviškos tokios to meto ūkio sąvokos: dalgio tipas „litovka“, dailidė („doilida“) ar jauja („jevje“), svirnas („sviren“), kluonas („klunia“), aruodas („orud“), priemenė („primen“). Pateko net lietuviškos „gerovės“ žodžiai: kumpis („kompa“) ar skilandis („skilond“).
Pagrindinė Lietuvos metrikos, o ir apskritai LDK rašto kalba buvo rusėnų – LDK stačiatikių (baltarusių ir ukrainiečių protėvių) kalba.
PDF 57
Pagrindinė Lietuvos metrikos, o ir apskritai LDK rašto kalba buvo rusėnų – LDK stačiatikių (baltarusių ir ukrainiečių protėvių) kalba. Tai lėmė spartus raštijos poreikių didėjimas Vytauto laikais. Lietuvių kalba raštijos tradicijų nebuvo sukūrusi, o stačiatikiai valdiniai jau turėjo kelių šimtmečių bažnytinę rašto tradiciją nuo Kijevo Rusios laikų.
XV–XVI a. Lietuvos Metrikos rusėnų kalboje buvo vartojamos lietuviškos ūkio sąvokos, paplitusios net Ukrainoje.
PDF 40
Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis). Dėl šio pažangesnio ūkininkavimo ir nuosavybės santykių būdo neatsitiktinai į XV–XVI a. Lietuvos Metrikos rusėnų kalbą pateko ir buvo vartojamos net Ukrainoje lietuviškos tokios to meto ūkio sąvokos: dalgio tipas „litovka“, dailidė („doilida“) ar jauja („jevje“), svirnas („sviren“), kluonas („klunia“), aruodas („orud“), priemenė („primen“). Pateko net lietuviškos „gerovės“ žodžiai: kumpis („kompa“) ar skilandis („skilond“).
Mokslininkų aiškinimu, rusėnų ir žemaičių žemėse įkurdinti Lietuvos valdovų žmonės galėjo būti vadinami leičiais.
PDF 13
Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lietuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.