„Rusų pradus“ turėjo diegti iš Rusijos gilumos atvykę rusai mokytojai, kurių daugumą iš pradžių sudarė stačiatikių seminarijų auklėtiniai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 114-115
Nuga- lėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai. Be to, šios tak- 3 skyrius • R U S I J O S I M P E R I J O S VA L D O M A L I E T U VA ( 1 7 9 5 – 1 9 1 5 ) 115 tikos šalininkai vadovavosi nuostata, kad vykstant pažangai lietuvių kal- bai vis tiek lemta išnykti.
Prieš Strėvos mūšį į Lietuvos kariuomenę buvo pašaukti rusai iš Vladimiro, Brastos, Vitebsko, Smolensko ir Polocko.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
„[1348 m. Ordino] maršalas brolis Zygfridas iš Da[he]nfeldo ir didysis komtūras brolis Vinrichas iš Kniprodės dalyvavo mūšyje prie Strėvos, narsiai kaudamiesi. Dieną prieš [Šventojo] Pauliaus Atsivertimo šventę [sausio 24 d.] jie įėjo į [stabmeldžių] žemę, kur pagal maršalo įsakymą abiejų lyčių stabmeldžiai - jauni ir seni - buvo žudomi, o kraš- tas ugnimi išdegintas. O [lietuvių] karalius sušaukė didelę kariuomenę, kurioje dalyvauti buvo pašaukti rusai iš Vladimiro, iš Brastos, iš Vitebsko, iš Smolensko ir Polocko, ir t. t. Jie vejasi grįžtantį maršalą. Ir atsitiko Marijos Įvesdinimo dieną [1348 m. vasario 2 d. J, kad vienu metu [suėję] prie Strėvos upės susiremia mirtiname mūšyje. Stabmeldžiai mėtė į krikščionis savo ietis, rusai iš lankų ir t.t. daug vyrų ir žirgų strėlėmis sužeidė ir t. t. O [Ordino] broliai priešinasi jiems vyriškai, ir daugeliui buvo atimta gyvybė, būtent Gdansko komtūrui ir tokiam Sembos vyskupo teisėjui Jonui Lonei, su kuriuo prie vėlia- vos penkios dešimtys nukauta.
Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę rusai atsisakydavo dvasininkams mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra\nnešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo\nse gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei\nsybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo\nžmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo\nkėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų\nir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos,\nir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime,\nkad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar\ntotoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa\nžįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami\nkontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę,\n401\n\n## Puslapis 418\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nnostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in\npossessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt\nii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę rusai atsisakydavo mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles dvasininkams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra\nnešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo\nse gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei\nsybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo\nžmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo\nkėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų\nir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos,\nir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime,\nkad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar\ntotoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa\nžįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami\nkontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę,\n401\n\n## Puslapis 418\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nnostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in\npossessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt\nii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
Strėvos mūšio pradžioje Lietuvos kariai rusai šaudė į priešą iš lankų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
Mūšyje, pirmiausia jo pradžioje, kaip pa-\nžymi kronikininkas Vygandas, lietuviai\npriešą atakavo svaidomosiomis ietimis, o\nLietuvos kariai rusai šaudydami iš lankų.\nDaug ordino brolių žuvo, tarp jų Gdan-\nsko komtūras, Sembos vyskupo teisėjas.
Vytauto kariuomenėje buvo lietuvių, žemaičių, vokiečių, lenkų, totorių, rusų ir valakų, todėl ji buvo internacionalinė.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 82
Tuo\nbūdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie\nčiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama\nkariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos\nkunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.
XVII–XVIII a. rusai kelis kartus išvertė Stryjkovskio Kroniką arba jos dalis į rusų kalbą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 52
Bet ir rusai, kurie Kroniką ar\njos dalis keliais atvejais XVII-XVIII amž. buvo išvertę į rusų kalbą\n(nuo jų neatsiliko ir ukrainiečiai), tebesidomi Stryjkovskiu. Dėda-\n\n(^11) **_Epitome principam Lithuaniae_****.
Rusai XVII-XVIII a. kelis kartus vertė Stryjkovskio kroniką ar jos dalis į rusų kalbą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 52
Įvairūs lenkų autoriai į jį pažiurėjo kaip\nį tipišką lenkų renesanso atstovą15 16. Bet ir rusai, kurie Kroniką ar\njos dalis keliais atvejais XVII-XVIII amž. buvo išvertę į rusų kalbą\n(nuo jų neatsiliko ir ukrainiečiai), tebesidomi Stryjkovskiu.
Strėvos mūšio pradžioje Lietuvos kariai rusai priešą atakavo šaudydami iš lankų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
Mūšyje, pirmiausia jo pradžioje, kaip pa-\nžymi kronikininkas Vygandas, lietuviai\npriešą atakavo svaidomosiomis ietimis, o\nLietuvos kariai rusai šaudydami iš lankų.\nDaug ordino brolių žuvo, tarp jų Gdan-\nsko komtūras, Sembos vyskupo teisėjas.
Polocko rusai valdžią valstybėje perdavė trisdešimčiai senelių, o svarbiausius reikalus svarstė aikštės sueigose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 81
Erdvilui mirus, Naugarduko kunigaikštystę valdyti\nžemių. Polocko rusai savo valstybės valdymą buvo\nperdavę ne vienam kunigaikščiui, bet tautai5; šitokių\npermainų priežastis buvo ta, kad per skitų karą buvo\nnetekę teisėtų kunigaikščių. Tuo tarpu ateiviai graikai,\ntvarkę rusų bažnyčios reikalus, patarė žmonėms: ,kiū\nrėkite, kad, susiradę kokį valdovą, neprarastumėte per\nsavo ištižimą laisvės, kurią iš priešų malonės gavote.
Rusai domėjosi Lietuvos istorija dėl savo politikos tikslų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 23
Lietuvos istorijos tyrinėjimas perėjo į ru- sų ir lenkų rankas. **Rusai** domėjosi Lietuvos istorija dėl savo politikos tikslų. Jiems rūpėjo įrodyti, kad seno- vės didžioji Lietuvos kunigaikš- tija, kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai, buvusi rusiš- kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė, kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška, todėl ir istorijoje jie ieškojo argumen- tų šitai savo tezei paremti.
Atleidęs pasiuntinius, įsakė juos klystitin reikšminga, nes rusai vėliau ėmė rodyti lietuvių valdovui ne tik didesnę pagarbą bei palankumą, bet ir pastovesnę ištikimybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 81
Tuo pat metu miręs Vykin tas, Žemaitijos kunigaikštis, paliko savo įpėdiniu bro lį Erdvilą, tačiau šis, manydamas, jog vieno valdovo per maža skirtingoms valstybėms, kaip per maža vie nos sielos į dvi dalis padalytam kūnui, be to, norėda mas atsiteisti už pagalbą, kurios neseniai sulaukė, per leido Živinbudui visas teises į Žemaitiją. Tačiau neilgai trukus jis susirgo ir pasimirė, vyras, kuris pelnytai priskirtinas prie žymiausių Lietuvos didvyrių. Erdvilui mirus, Naugarduko kunigaikštystę valdyti žemių. Polocko rusai savo valstybės valdymą buvo perdavę ne vienam kunigaikščiui, bet tautai5; šitokių permainų priežastis buvo ta, kad per skitų karą buvo netekę teisėtų kunigaikščių. Tuo tarpu ateiviai graikai, tvarkę rusų bažnyčios reikalus, patarė žmonėms: ,kiū rėkite, kad, susiradę kokį valdovą, neprarastumėte per savo ištižimą laisvės, kurią iš priešų malonės gavote.
Ivanas kaltino Aleksandrą, kad rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir dėl to kai kurie ieškosi prieglobsčio Maskvoje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 557
Šis, labiau geisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio bei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams taurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas šir dyje slaptus kėslus. Be reikalo, tarė, minimos čia su tartys, kurios, tiek kartų Aleksandro sulaužytos, seniai neturinčios jokios vertės. Juk jis įsakęs Vilniaus vys kupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d - Smolensko Juozapui Solta- rui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; li gi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė mės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Taigi verčiau sekite savo mokytojais graikais — ir jų čių, kurie teistų kitus". Tad trisdešimčiai senelių liau dis ir atidavė valdžią valstybėje; žmonės buvo kvie čiami varinio varpo dūžiais j sueigas aikštėje, kur vie šai svarstė bendrame pasitarime svarbiausius reikalus. Savo valdžią jie jau buvo primetę trisdešimčiai tūks tančių paprastų piliečių ir (žinia, žmogui niekada nėra gana) net kaimynams mėgino kalaviju primesti savo 1219 m e ta i M in gaila, N a u g a rd u ko k u n ig a ik štis gavo Michailas, arba Min gaila; jis, paskatintas pirm taką lydėjusios sėkmės, ge rokai išplėtė lietuvių val das, prijungdamas nemaža P o lo ck o v a ls ty b ė s sa n tv a rk a tikybinėmis apeigomis, ir valstybine santvarka.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
217 ## Puslapis 215 pasikliauti autoritetu geriausių istorikų, kurių priešakyje, ypač kalbant šia tema, teisėtai yra Karamzinas*. Anot jų, neabejotinai buvo Rusia vadinamas kraštas, egzista vęs labai seniai, iki epochos, kai slavai ¡pradėjo vadintis rusais. Iš jos buvo kilęs Rimukas su savo variagais, ku rie dėl to buvo vadinami rus-variagais arba tiesiog ru sais; tai buvo karinga skandinavų gentis, nuo seno val džiusi taip pat ir rytines Baltijos jūros pakrantes.