Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
10 teiginiai15 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 10 teiginiai ir visi 15 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–15 iš 15 rodomų įrašų
Romėnų rašytojas Tacitas pirmojo amžiaus pabaigoje veikale „Germania“ pirmasis paminėjo mūsų krašto gyventojus.
PDF 32
Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus\ngalo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Germania\".\nJis juos vadina aisčiais _(aestii, aestiorum gentes)._
Narbutas romėnų Penates ir Lares, kaip ir lietuvių Siejmi Dewas bei Gulbi, priskyrė bendriems namų dievaičiams, globojusiems ūkio dalis.
PDF 200
Apie fetišizmą Visos stabmeldžių tautos turėjo įvairiais vardais vadina mus savo namų dievus. Romėnų DU Penates, Lares ir 1.1., lie tuvių Siejmi Dewas, Gulbi ir 1.1, buvo šios rūšies dievaičiai, tik jie buvo visiems bendri, garbinami visų krašto žmonių, jų es mę suprasdavo ir juos įsivaizduodavo pagal kitų dievų pavyz dį, jiems skirtas maldas jungdavo su maldomis, kreipiamomis apskritai į visus dievus; jų žemą kategoriją rodo tai, kad jie buvo kasdieniai, globojantys tą ar kitą namų ūkio dalį, saky čiau, namų parankiniai.
Narbutas rašė, kad žalčių garbinimas senovėje buvo paplitęs tarp indų, chaldėjų, egiptiečių, persų, finikiečių, graikų, romėnų ir gotų.
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Narbutas nurodė, kad romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmonėms apsireikšdavo žalčiu.
PDF 205
Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žal\nčiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykda\nvo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmo\nnėms apsireikšdavo žalčiu.\nPer daug ilgai reikėtų vardyti visas smulkmenas, bendras\nlietuviams ir Antikos tautoms, iš tos pačios srities.
Narbutas rašė, kad antikos graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, o Minervą - Alkida.
PDF 216
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Al kidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Narbutas pažymėjo, kad kronikos romėnų ar į juos panašių atvykimą į Lietuvą datavo 48 m. pr. Kr., 57 m. po Kr. arba 401 m.
PDF 217
Palemonas (Palemon) Didvyris, vardas, Lietuvos pajūrio šalies valdovas, atkilęs su savo žmonėmis iš svetimos žemės. Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų.
Narbutas lietuvių antspaudų naudojimą vietoj parašų lygino su romėnų praktika.
PDF 402
Užrašas virš akmenų galvų - runomis'*.\nLietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra\nviduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymes\nni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vie\ntoj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9. Lie\n9\nNeseckis (Herbarz Polski.
Kartaginietis, nenorėdamas parodyti kelio paskui plaukusiam romėnų laivui, įviliojo jį į pavojingas vietas.
PDF 172
Kai kartaginietis\npamatė plaukusį iš paskos romėnų laivą ir, nenorėjęs pa\nrodyti jam kelio, įviliojo jį į pavojingas vietas, jis pats\nprarado savo laivą ir pražudė savo seklį, tačiau buvo už\nlai saviškių dosniai apdovanotas1.\n175\nIlgo imperatoriaus Augusto valdymo metais geografi\njos tyrinėjimas padarė geroką pažangą: šis Romos val\ndovas pats rašė traktatus apie geografiją, iš visur rinko\nžinias, pasitelkė matematikus2. Taigi nėra abejonių, kad\nvalstybės valdžia turėjo tam tikrų tikslių žinių apie jūras\nir kraštus, esančius į šiaurę nuo Elbės.
Sis autorius, kruopščiausiai rin kęs įvairias žinias iš retų raštų, pats lankėsi prie Elbės, vadovaudamas romėnų kariuomenei, be to, buvo visiškai atsidavęs gamtos tyrinėjimui ir neabejotinai turėjo progos susipažinti su to meto mokslininkų požiūriais ¡bei.
PDF 147
149\n\n## Puslapis 147\n\nnes pas juos randamas1“. Sis autorius, kruopščiausiai rin\nkęs įvairias žinias iš retų raštų, pats lankėsi prie Elbės,\nvadovaudamas romėnų kariuomenei, be to, buvo visiškai\natsidavęs gamtos tyrinėjimui ir neabejotinai turėjo progos\nsusipažinti su to meto mokslininkų požiūriais ¡bei sufor\nmuoti savo nuomonę; anot jo, tai yra nežinomo medžio\nsakai.\n151\nNaujųjų laikų gamtos tyrinėtojai ligi šiol nesutarė dėl\ngintaro prigimties ir kilmės.
Tai, ką čia pateikėme, įrodė ir parašė Diodoro amžininkas Strabonas: „Visas žemynas, esąs už Elbės upės, aukštyn net iki didelės jūros yra dar visiškai nežinomas, nes romėnai niekad nenuplaukė toliau Elbės ir niekas dar neapvažiavo sausuma tų tolimų plotų“1.
PDF 163
Būdavo aptinkamos didelių upių žiotys, būdavo keliaujama jomis aukštyn, bet visa tai nesuteikdavo pa kankamai medžiagos nupiešti Siaurės Europos žemėlapį, atitinkantį tikrąjį vaizdą. Pirmieji geografijos žemėlapiai pernelyg priartindavo Vakarų jūras prie Juodosios jūros, iš to išeidavo, kad Galija buvo vos ne prie vieno dieno vidžio su Skitija, o Baltijos jūra įsiterpdavo tarp jų. Iš to Bazilija, arba šiandienė Semba, buvo vaizduojama čia pat, virš Galijos. Tai, ką čia pateikėme, įrodė ir parašė Diodoro amžininkas Strabonas: „Visas žemynas, esąs už Elbės upės, aukštyn net iki didelės jūros yra dar visiškai nežinomas, nes romėnai niekad nenuplaukė toliau Elbės ir niekas dar neapvažiavo sausuma tų tolimų plotų“1. Ki tur jis visiškai pasitiki Pitėjo aprašymais2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikoje beveik kiekviena tauta turėjo savo slaptas religines šventes, maldas, aukas; kuo labiau iš prususi kuri nors tauta buvo, tuo painesnis, tamsesnis, deta lesnis darydavosi tas stabmeldiškasis religinis kultas. Egiptie čiai savo paslaptimis pranoksta visas antikines tautas; atrodo, šiuo požiūriu graikai ir romėnai tik pamėgdžioja tą nuostabią tautą. Vis dėlto Eleusino, Cereros, Bakcho, Gerosios deivės, Hekatės, dievų Kabirų paslaptys turėjo išganingą ir išmintin 196 ## Puslapis 196 gą tikslą: taisyti papročius, rodyti kelią j tikrąją dorovę, į skaistų dievybės garbinimą, į neišvengiamą bausmę arba atlyginimą busimajame gyvenime.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pasak Sten- derio, atseit tai buvusi namų senė, sergėjanti naminius žalčius ir rupūžes; ji aprėkdavusi kiekvieną įeinantį, kad nesumindy- tų pieno karalienės. J. F. R. kronika mini tokią rupūžę, užaugusią nepaprasto dydžio, išmaitintą pienu; ji išdarinėjusi neapsakomus dalykus. Ji buvo vieno lietuvių kaimiečio, gyvenusio Neringoje, arba Kuršių nerijoje, namų dievaitė XVI amžiaus pirmojoje pusėje.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, ži nomas ir Neseckiui. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvam Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taigi nėra abejonių, kad valstybės valdžia turėjo tam tikrų tikslių žinių apie jūras ir kraštus, esančius į šiaurę nuo Elbės. Tuo tarpu moksli ninkams šios žinios veikiausiai buvo neprieinamos. Ant rajame krikščioniškosios eros amžiuje Dionyzas iš Cha- rakso dar nemokėjo deramai pažymėti Aldesko ir Panti- kapo upių tėkmės. Jis sakė, kad jų versmės nežinomos, gal ištekančios iš Ritėjų kalnų, be to, jis teigė, kad antra šiauresnė už pirmą, o jų vandenys susisiekia su Baltijos jūra. į šiaurę Europa yra susiaurėjusi. Šie pasakiški, t. y. Rifėjų, kalnai skyrė į rytus tekančius Volgos, Dono, Dnep- ro vandens baseinus nuo Dauguvos, Nemuno, Vyslos ir kitų upių, bėgančių į vakarus3.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Iš įvairių prielaidų įtikina miausia atrodytų ta, kad ši medžiaga sunkiasi iš jūros dugne esančių uolų kaip gamtinė derva, kuri vėliau kietė ja vandenyje; tai įrodinėja įvairūs stebėjimai, kurių patei kimas užimtų pernelyg daug vietos. Bet visa tai paverčia niekais vienas klausimas: iš kur patenka tie gintare ran dami daiktai ir vabzdžiai? Smėlio, akmenukų, vandens lašų, samanų, lapų, eglės spyglių, musių, bičių, uodų, įvairių kirmėlaičių jūroje pasitaiko labai retai. Kai kurie vabzdžiai ramiai susitaikė su savo likimu, kiti iš baimės mėgino gelbėtis ir, įbridę į klampią masę, taip ir sustin go, be to, pasitaiko klampaus skysčio užkluptų poravimosi momentu vabzdžių.