Prūsai priskiriami vakarų baltų tarmių regionui.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 9
Prūsai (bei jotvingiai) priskiriami vakarų baltų tarmių regionui.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
83 teiginiai110 įrašai8 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 83 teiginiai ir visi 110 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–50 iš 112 rodomų įrašų
Prūsai priskiriami vakarų baltų tarmių regionui.
PDF 9
Prūsai (bei jotvingiai) priskiriami vakarų baltų tarmių regionui.
Narbutas, remdamasis Henenbergeriu, rašo, kad senovės prūsai, išgirdę griaustinį, griaustinio dievo prašydavo žodžiais: Dewe Periamas absolo mus!
PDF 95
Kai pasigirsdavo griaustinis, senovės prūsai, pasak Henen-\nbergerio, prašydavo griaustinio dievo paprastai tokiais žodžiais:\nDewe Periamas absolo mus! Lietuviškai sako: Dewe Perkūne\nupsaugogmus! („Dieve Perkūne, apsaugok mus!“)\nSenovinį Perkūną vaizduoja 13 piešinys III lentelėje bei\n41 piešinys VI lentelėje, įdėtose šio tomo pabaigoje.
Narbutas rašo, kad prūsų didžiojoje vėliavoje Atrimpas vaizduotas kaip jaunikaitis su javų varpų vainiku, stovintis Perkūno kairėje.
PDF 105
Pasak kitų\ntyrinėtojų, tas stabas turėjo vaizduoti Žalčių karalių (Žalcziu\nKaralus), kuris buvo laikomas tikru dievo Ukapirmo broliu25.\nPrūsų didžiojoje vėliavoje buvo pavaizduotas kitoks Atrim-\npas - jaunikaitis su galva, papuošta javų varpų vainiku, stovin\ntis Perkūno kairėje. Žiūrėk IV lentelės 41-ąjį piešinį ir vėlia\nvos aprašymą straipsnyje „Herbai“.
Narbutas rašo, kad senovės prūsai mirusiųjų valdovę vadino Giltine, o jos garbinimo apeigos buvo rengiamos per laidotuves ir Vėlines.
PDF 130
Senovės prūsai ją, kaip mirusiųjų valdovę, vadino Giltine 10\n10 Rėza. Dainos.\n130\n\n## Puslapis 130\n\n(Giltine)10. Latviai, teikdami tą pačią prasmę, vadino Welli-De-\newa. Šios deivės garbinimo apeigos buvo rengiamos per laido\ntuves ir Vėlines.
Narbutas rašo, kad senovės prūsai Pergrubei atitinkančią deivę vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
PDF 132
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.\nStenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va\ndino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per-\ngrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
Narbutas spėja, kad Naugardo gubernijos Rusos, arba Russ, upės vardą galėjo duoti lietuvių tautos kolonija, siejama su prūsų kolonistais Naugarde.
PDF 227
Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.
Narbutas Prūsuose mini Šventainės upę, įtekančią į Peise ties Baičių kaimu; seniau ji vadinosi Galbė, o kaimas - Narpissa.
PDF 228
4. Prūsuose, neminint kitų, yra Šventainės (Szwentejne), upė, įtekanti į Peise (Pissa) ties Baičių (Bajcze) kaimu; seniau ji vadinosi Galbė (Golbe), o kaimas - Narpissa. Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji sa vo gerbėjams užtemdydavo vieną akį.
Narbutas prūsų Romovės ąžuolą apibūdina kaip didžiausių šventybių prieglaudą.
PDF 236
235\n\n## Puslapis 235\n\nclžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas\nsu ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė\nsusilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romu\nmas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventy\nbių prieglauda.
Narbutas rašo, kad Dybove prie Torunės buvo senovės prūsų šventasis ąžuolas arba šventykla, kurią paėmę kryžiuočiai ten įkūrė Senąją Torunę.
PDF 238
Tai buvo 1258 metais“ .\nDybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo\nlas arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo\nąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai\npaėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas,\ntoje vietoje įkūrė Senąją Torunę.
Narbutas rašo, kad liepa pas senovės prūsus priklausė šventųjų medžių kategorijai.
PDF 239
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rus nės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augu si didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stab meldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.
Narbutas Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdus sieja su senovės prūsų vėliava.
PDF 257
Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdai yra žinomi dar iš\nsenovės prūsų vėliavos. Žiūrėk VI lentelės 41-ąjį piešinį. Šios\nvėliavos aprašymas yra straipsnyje apie herbus.
Narbutas prūsus vadina didžiausiais šio dievo garbintojais ir rašo, kad jie kasmet po Didžiosios šventės sudaužydavo stabą ir pasidarydavo naują.
PDF 257
Raidės tos pačios“ (žiūrėk ten pat, piešinį 51) *. Prūsai - didžiausi šio dievo garbintojai, kasmet, pasibai gus Didžiajai šventei, sudaužydavo tą stabą ir pasidarydavo naują. Skaityk straipsnį „Šventės“.
Narbutas cituoja Miechovitą, kad prūsai šventais laikė miškus, juose gyvenančius paukščius ir žvėris, o jų užmušėjams velnių galybė susukdavusi galūnes.
PDF 263
Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose\njokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš\nčius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi\nslėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji\nmo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir\naugalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie\nčiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi,\nkad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys\nbuvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė\nsusukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo\ndraudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems -\ntikriausiai ne4.
Narbutas, remdamasis Hartknochu, nurodo garsų prūsų šventąjį mišką prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje netoli Rusnės įlankos.
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Narbutas prūsų religijos duomenims svarbiomis laiko Hartknocho surinktas kronikų žinias ir 1249 metų popiežiaus legato Jokūbo privilegijos ištraukas.
PDF 278
Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiš kumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminė jimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios pai niavos.
Narbutas spėja, kad paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis Alepas buvo išguitas iš Romovės ir slapstėsi nuo kryžiuočių, siekusių jį sučiupti.
PDF 286
Todėl vyriausiųjų žy nių sąrašo autentiškumas nekelia įtarimo. Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu rėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė- je, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry žiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Paga liau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa žinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė ti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę.
Narbutas, remdamasis Kozmo Prahiečio Adalberto biografija, rašo, kad prie Fišhauzeno prūsams užpuolus Adalbertą miniai vadovavo žynys Siggo.
PDF 296
Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba\nGardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse. Iš šventojo\nAdalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškė\nja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakran\ntėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stab\nmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hart-\nknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į\nankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasinin\nkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis.
Narbutas ginčija Hartknocho abejonę ir teigia, kad prūsai alų darė labai senu papročiu dar iki kryžiuočių atsikraustymo.
PDF 309
Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re\nligines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho ty\nrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo\ndaryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka\npasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai\nsenu papročiu4.
Narbutas rašo, kad aukojant arklius prūsai pirmenybę teikdavo širmiems, o kitos lietuvių genties tautos rinkdavosi kitokio plauko arklius.
PDF 320
Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin\ndavo jį ant laužo.\nDievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau\nko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.
Narbutas kritikuoja Hartknochą, kad šis prūsų laiko skaičiavimą pritempė prie germaniškų ženklų ir grindė spėliojimais apie gotų mėgdžiojimą.
PDF 322
Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2. Bet Dusburgietis, artimiausias lietuvių genties tautų se novės liudytojas, sako aiškiai, kad senovės prūsų laiko skaičia vimas buvo visiškai toks pat kaip kryžiuočių; tarpusavio susi tarimuose nustatytą dienų skaičių pažymėdavo įpjovomis ar ba mazgeliais3 4. Tą patį patvirtina liaudies padavimai ir archy vuose išlikę duomenys iš XIII amžiaus.
Narbutas rašo, kad seni prūsai, išgirdę griaustinį, sakydavo: „Dievų karalius kalbasi su vyriausiuoju žyniu“.
PDF 349
Kartais, tik\nriausiai kaip apgavikiškus monus, žmonėms rodydavo baisias\ngyvates, slibinus, pabaisas, baidykles ir panašias baisybes. Iš\ngirdę griaudžiant, seni prūsai sakydavo: „Dievų karalius kal\nbasi su vyriausiuoju žyniu“5.\nBuvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikalti\nmui ir atskleisti slaptam.
Narbutas rašo, kad senovės prūsų tarme jaunosios vainikas, apvyniotas balta skarele, vadinosi apglobtė (Abglojte), tai yra nuometas.
PDF 358
Visa tai trukdavo iki vėlyvos nakties.\nPrieš einant į lovą, moterys nukerpa jaunajai kasas ir ant gal\nvos uždeda platų vainiką, apvyniotą balta skarele, panašų į tur\nkišką muturą. Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi ap-\nglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.
Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų herbą, kurio kilmę sieja su Vaidevučio laikais.
PDF 401
400\n\n## Puslapis 400\n\nPrūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų her\nbą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus6. Skyde pavaizduota\npusė prūsišku susegtu švarku apsirengusio žmogaus su lokio\ngalva, pasukta kairėn. Iš šonų skydą laiko dvejetas baltų žirgų,\nįsirėmusių į jį priekinėmis kojomis. Ratu aplink skydą buvo\nneišlikę užrašai.
Narbutas rašo, kad kitas tautinis prūsų herbas vaizdavo dvi karališkas karūnas vieną virš kitos, o apatinė karūna buvo apversta.
PDF 401
Žiūrėk VI lentelės 42-ą piešinį.\nKitas tautinis prūsų herbas vaizdavo dvi karališkas karū\nnas, vieną virš kitos; apatinė iš jų apversta7 8. Matyt, to herbo\nkilmė turėjo būti gotiška; taip spėjama vadovaujantis viduram\nžių heraldika.
Narbutas rašo, kad tautinę senovės prūsų vėliavą nešdavo karo žygiuose ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas.
PDF 400
Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuo se ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Is torikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.
Narbutas aiškina, kad tinkamai perskaičius užrašą tai buvusi kunigaikščio Utenio, padėjusio prūsams kovoti su kryžiuočiais, vėliava.
PDF 401
Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.
Narbutas pabrėžia, kad Dusburgietis 1326 metais įteikė kroniką, kai nuo visiško Prūsijos užkariavimo buvo praėję kiek daugiau nei keturiasdešimt metų.
PDF 413
Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus. Todėl jis rašo: Describam quo modo fratres intraverunt in terram Prus- chiae, - de bellis et aliis, quae gesta sunt in dicta terra, quorum pauca quae vidi, alia quae audivi ab his, qui viderunt et interfu erunt, caetera quae relatione veridica intellexi (Aprašysiu, ko kiu būdu broliai įžengė į Prūsijos žemę, karus ir kitką, kas įvy ko šioje žemėje, apie tuos, kuriuos pats esu matęs, pakalbėsiu ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose dalyvavę žmonės, pagaliau apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patiki mų šaltinių).
Narbutas retoriškai klausia, kodėl prūsai būtų prisiekę nebeklausyti savo krivio, jei tokio įsakinėti galinčio asmens nebebūtų buvę.
PDF 424
Kas gi\ntuo dokumentu turėjo būti panaikinta ar uždrausta, kitaip sa\nkant, šiais požiūriais išvardyta iš to, ko jau nebebuvo nė pėd\nsako ir kas jau savaime buvo išspręsta? Kodėl prūsai būtų tu\nrėję prisiekti, kad nebeklausys savojo krivio, jeigu jau nebe\nbuvo nė pėdsako tokio asmens, galinčio įsakinėti? Matyt, bū\ntų buvę net keista, jeigu į dokumentą būtų buvę įtraukta kas\nnos panašaus.
Narbutas prūsus laiko vienos kilties ir vienos genties broliais su Lietuva.
PDF 434
433\n\n## Puslapis 433\n\nbūti tariama Mergo; Henenbergerio Ronis yra Romais - visiš\nkai lietuviškas vardas; Bollojsus atsispindi pas mus pačius Lie\ntuvoje daugelyje vietovardžių - Balčiai (Bolcie), Baltininkai\n(Bolcieniki), Balaičiai (Bolojcie). Pagaliau kritikas, norėdamas\nvisiškai sugriauti vyriausiųjų žynių sąrašą, sako, kad Jaygello,\nJargallo, Pomoloys esą aiškiai lietuviški vardai. O kas gi buvo\nanų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lie\ntuva kilties ir vienos genties broliai?
Narbutas senovės prūsų kalbai iliustruoti pateikia „Tėve mūsų“ tekstus iš Gronovijaus ir 1545 metų Katekizmo pirmojo leidimo.
PDF 449
447\n\n## Puslapis 447\n\nSenovės prūsų kalba, iš Gronovijaus; imta iš Ksavero Bo-\ngušo (p. 110):\nlewes nossen, kur tu es Debes; szwiegis tawes Wardes; penig\ntawe Walstibe; tawes prairęs gier ad Debbesim ta de žemes. Dodi\nmomus nosse igdienas magse, un panas numas nosse, nože gan,\nkad mes pamatam nossam partajnekams; no wede mumus\npanam padonam, be suabaldi numes no warse lajne.\nSenovės prūsų kalba, pagal pirmąjį 1545 metų Katekizmo\nleidimą; imta iš Hartknocho (p. 93):\nThawe nusson, kas tu esse an Dangon; swintints wirst tais\nemmens; pergels twais laejms; twais kwaits audasseisin na\nzemmej kei an Dangon, Hazan deininan gejttm dais numons\nszyndejnan, bhu attwerpeis nuomom nusson auszautins, kaj mas\nattwerpimaj nusson auszautnikamans; Selaitis rankeis mans assa\nvargan.
Teodoras Narbutas rašo, kad prūsai ir latviai turėjo pilnesnius istorijos aprašymus už lietuvius dėl ryšių su vokiečių tauta ir gausesnių kronikininkų.
PDF 31
Lietuvių bičiuliai, prūsai ir latviai, laimingiau ,ar nelai-\n1 Rotundo „Lietuvos istorijos“*.\n31\n\n## Puslapis 31\n\nmingiau susiję su vokiečių tauta, turi .pilnesnius ir geres\nnius už mus savo istorijų aprašymus; jų kronikininkų\nskaičius yra ženklus. Mokytos plunksnos dirbo ir dabar\ndarbuojas i prie jų istorijos: Kocebus* parašė senovės\nPrūsų istoriją, pelniusią didelį pripažinimą; mokslingasis\nponas Foi'gtas** baigia išleisti paskutinius pilnos tos\npačios istorijos tomus, kurių bus astuoni; šis visiškai už\nbaigtas veikalas savo verte pranoksta visus lig tol žino\nmus todėl, kad jis remiasi kryžiuočių dokumentais ir kro\nnikomis, o jie yra iš visur sukaupti Karaliaučiuje.
Pasak Teodoro Narbuto pasakojimo, kitą dieną priešams į pagalbą buvo atsiųsti prūsai ir bartai.
PDF 130
Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai. Vadas visiems riteriams įsakė išeiti iš stovyklos visiškai apsiginklavus: skydai spindėjo kaip žvaigždės, o šalmai — kaip tekančios saulės spinduliai, ietys žibėjo tankiai kaip tendrūnas, o iš šonų žygiavo šau liai su lankais, paruoštais smūgiui. Pats Danielius, ant žirgo jodamas, tvarkė kariuomenės gretas. Po to jis pa siuntė pasiuntinius, kad prūsų ir jotvingių paklaustų: „Ar sugebėtų virstantį medį suvarpyti strėlėmis, t. y. ar galėtų jie kariauti su šia kariuomene?".
Teodoras Narbutas rašo, kad prūsų Sembos pakrantėje ypač dažnai randama gintaro kilmę aiškinančių medžių liekanų.
PDF 148
Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypa tingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio re voliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai ran dami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su gele žies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų me džių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pa saulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sie ros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo ap tinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių. Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios.
Pasak Hartknocho, prie Baltijos jūros nuo seno buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakas.
PDF 195
Hartknochas2 pa teikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, iš takas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruož tu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istorišku mu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus. Po jo keli kronikininkai teigė tą patį, visada remdamiesi vietiniais stebėjimais, kurie visada jiems patvirtindavo giminingumą su heleniškomis kartomis. Kiti, paremdami savo prielaidas kalbos pana šumu, su didžiausiu pasitikėjimu įsikibo padavimų, kal bančių apie tokią kilmę. Kilęs iš Prūsijos Vilichijus, ko mentavęs Tacitą, labiausiai tikina, jog lietuviai yra kilę iš graikų, nes galėjo su jais susikalbėti jų kalba4.
Teodoras Narbutas tikrąja Prūsija iki XIII a. vadina dvylikos provincijų ir dvylikos genčių savarankišką kraštą.
PDF 262
Atkreipę į tai dėmesį, paliekame savo skaitytojams galimybę daryti išvadas tuomet, kai bus ži nomas šio veikalo tęsinys1. 255 Tikrą Prūsiją, kuri ligi XIII amžiaus buvo visiškai savarankiška, sudarė dvylika provincijų, kuriose gyveno dvylika genčių, būtent: Kulmas, Pamedė, Pagudė, Var mija, Galinda, Natangija, Barta, Sūduva, Samlandija, arba Sambija, Nadruva, Salavija ir Sudargija. Pakalbėsi me apie kiekvieną atskirai.
1096 m. prūsai buvo kraštuose prie Goplo ežero ir stojo į mūšį su lenkais.
PDF 471
Žinoma, jog 1096 metais prūsai buvo tuose kraštuose ir stojo į mūšį su lenkais prie Goplo ežero1. Kaip tik tuomet jie galėjo pa mesti savo deivės stabą, kuris išgulėjo žemėje daugiau nei sep tynis amžius. Šiandien tai lenkų armijos generolo Skažinskio (Skaržynski) nuosavybė. Statulėlės išmatavimai nežinomi.
Teodoras Narbutas teigia, kad Henenbergerio užrašas nurodė Lietuvos kunigaikščio Utenio, padėjusio prūsams kovoti su kryžiuočiais, vėliavą.
PDF 508
Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pa\nteikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bib\nliotekos.
Kojelavičius rašo, kad prūsai atsisakė krikščionių tikėjimo, griovė bažnyčias ir žiauriai kankino pagautus kunigus.
PDF 104
Šitaip kryžiuo\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie\nkerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš\nčionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus die\nną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku-\nnių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti\nlaukinių siautėjimą.
Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu viai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.
PDF 130
Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir\ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose.
Prūsai ir žemaičiai, sužinoję apie išsisklaidžiusius kryžiuočius, iššoko iš miškų, puolė grobio ieškotojus ir sukėlė didelį pralaimėjimą.
PDF 130
Kry žiuočių riteriai, džiaugdamie si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi sklaidė grobio ieškoti ir sto vyklos plėšti; jie puolė, ne pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė di delį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Dit- richas.
Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, netikėtai patraukė su prūsų kariais Gardino kryptimi.
PDF 156
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Kojelavičius lietuvių pralaimėjimą sieja su prūsų didikais Numa ir Derska, kurie, pabėgę iš Prūsijos, tuo metu gyveno Lietuvoje.
PDF 156
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
PDF 156
Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių\nniokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie\nšų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka\npasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa\ntyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos,\nkurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje,\nvildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems\natleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje\nlietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu\nvo tokie blogi kaip anuomet.
II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos.
PDF 22
Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti- nių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū- sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi.
PDF 30
Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu vo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu mą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.
Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno.
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).
Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai dar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir įbaugintas, kad nė.
PDF 44
3. Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai dar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir įbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus, reikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų patenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir, šiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems netikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.
Kai apie tai sužinojo prūsai, jie, smarkiai suirzę, keletą kartų su gausybe ginkluotų vyrų puolė minėtąją Dobrynės pilį ir taip nirto ant tų brolių, kad beveik nė vienas iš jų nedrįso rodytis už pilies sienų170.
PDF 45
Kunigaikštis ir broliai susitarė, kad jie lygiomis dalimis pasidalysią netikėlių žemę, kurią, viešpaties padedami, ateityje pajungsią savo valdžiai. Kai apie tai sužinojo prūsai, jie, smarkiai suirzę, keletą kartų su gausybe ginkluotų vyrų puolė minėtąją Dobrynės pilį ir taip nirto ant tų brolių, kad beveik nė vienas iš jų nedrįso rodytis už pilies sienų170. To maža, ilgainiui jie taip suįžūlėjo, kad nuolatos penki ar keturi prūsai kiek tinkami prie pilies plėšikavo.
Dusburgietis teigia, kad apie prūsų stabmeldystę, apeigas ir papročius Prūsai nepažino dievo.
PDF 64
Apie prūsų stabmeldystę, apeigas ir papročius Prūsai nepažino dievo. Būdami paprasti žmonės, nestengė jo protu suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti.
Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.
PDF 69
Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.
Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211.
PDF 70
Pagal seną paprotį, kurį\nprūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną\nlaiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam\ntikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama\nelgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada\ntinkami.
PDF 70
Turi paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai savo žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį213.