Apie vieną stebuklą Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje216, gyveno vienas prūsas, vardu Dargis, kuris nepakentė baltų žirgų; brolis Ditrichas, Sembos fogtas217, norėdamas jį atpratinti nuo prietaro, nupirko jam baltą arklį ir, nors tas ir prieštaravo, pastatė jį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 71
Apie vieną stebuklą Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje216, gyveno vienas prūsas, vardu Dargis, kuris nepakentė baltų žirgų; brolis Ditrichas, Sembos fogtas217, norėdamas jį atpratinti nuo prietaro, nupirko jam baltą arklį ir, nors tas ir prieštaravo, pastatė jį vienai nakčiai jo tvarte; ryto metą žmogelis rado šį žirgą nudurtą, o visus savo gyvulius padvėsusius. Tris kartus jis padarė šitokį bandymą ir kiekvieną kartą susilaukė tos pačios baigties. Ketvirtą kartą fogtas nupirko jam ketvirtą baltą žirgą ir pareiškė, kad tiek sykių šitai kartosiąs, iki tą prūsą atpratinsiąs nuo prietarų. Kadangi ketvirtojo arklio velnias nepasmaugė kaip pirmųjų, Dargis įtikėjo, nuolankiai išpažino savo klaidą ir pasidarė uolus tikėjimo bei tikinčiųjų šalininkas, karštas dievo bei šventųjų gerbėjas, sutvirtinęs tikėjimu daugeliui klystančiųjų naujakrikščių širdis.
Mat ten užtiko sutelktą didžiulę prūsų kariuomenę, ginkluotą ir pasirengusią kovai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 74
Mat ten užtiko sutelktą didžiulę prūsų kariuomenę, ginkluotą ir pasirengusią kovai. Narsiai ją užpuolę, privertė bėgti. Tačiau Pomeranijos kunigaikštis bei jo brolis Samboras, daugiau įgudę kovoti su prūsais, su savo ginklanešiais užstojo kelius užtvarose, kad niekam nepavyktų pasprukti, ir tada pradėjo įnirtingai naikinti nusidėjėlius. Vienur švytruojąs Kristaus kariaunos kalavijas ryte rijo netikėlių kūnus, kitur ietis, ne veltui plušėdama, sėjo aplinkui žaizdas, nes prūsai niekur negalėjo pasprukti nuo persekiotojų; šitaip buvo suduotas skaudus smūgis prūsų tautai, nes tą dieną krito daugiau nei penki tūkstančiai nukautųjų.
Tad magistro įsakyti kurie ne kurie broliai ir ginklanešiai minėtaisiais laivais perplaukė Gėlo vandens marias pasižiūrėti, kur galėtų pastatyti pilį, grėsmingą šiems prūsams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 78
Tad magistro įsakyti kurie ne kurie broliai ir ginklanešiai minėtaisiais laivais perplaukė Gėlo vandens marias pasižiūrėti, kur galėtų pastatyti pilį, grėsmingą šiems prūsams. Atplaukę prie Varmės žemės kranto, jie išlipo ir netoli tos vietos, kur dabar yra Baigos pilis, pamatė prūsų pilį, kurios vis dėlto nedrįso pulti, nes turėjo per mažai karių. Tačiau nenorėdami grįžti tuščiomis rankomis, užpuolė aplinkinius kaimus244, degindami juos ir piešdami. Sitai pamatę, prūsai juos užpuolė ir išžudė visus brolius bei ginklanešius, išskyrus tuos, kurie buvo palikti saugoti laivų. Matydami saviškių žūtį, šie greitai pasuko atgal ir pranešė magistrui, kas atsitiko.
Dusburgietis teigia, kad apie žemutinių Prūsijos žemės dalių nusiaubimą Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 85
Apie žemutinių Prūsijos žemės dalių nusiaubimą Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis. Jis mat įsakė, kad naujakrikščiai, kurie visuomet lengvai sugrįžta prie pirmykščių klaidų, vieną dieną visose Prūsijos žemėse patrauktų į karą ir sukiltų prieš brolius paniekinę ir atmetę tikėjimą. Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę. Be to, jie nužudė brolį Konradą iš Dortmundo su visa šeimyna, pamaldų ir karo reikalus išmanantį vyrą, užkariavo visas pilis, išskyrus Elbingą ir Baigą, jas ligi pamatų išgriovė ir išžudė brolius bei krikščionis.
Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 89
Juos persekiodami, krikščionys daugybę išžudė, o maršalas, išskleidęs krikščionių kariuomenę, priėjo su 24 ginklanešiais prie vienos kalvos, kur išvydo 4 tūkstančius netikėlių, pasiruošusių stoti į kovą. Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti. Galop atskubėjo Torunės broliai su dviem šimtais vyrų į maršalo skirtą vietą, jie atvyko tą valandą, kurią buvo numatęs maršalas, tačiau pabėgo, pamatę išžudytus brolius. Prūsai besivydami daugybę išžudė, o kiti pabėgo280. Taigi surinkę be galo didelį grobį, išsivarė džiūgaudami daugybę moterų ir vaikų į nelaisvę.
Apie daugybės pomeranų bei prūsų žūtį Pastačius Kristburgo pilį, sunerimo neišmintingi žmonės, naujakrikščiai ir Sventopelkas, ir susibaudę nutarė ją sunaikinti bei nušluoti, pabandžius pulti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
103 (98). Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus, manydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis. Kai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei laukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė netoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto, Žinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų vyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto, kiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo matęs vedant nedidelį karių būrį.
Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis] bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 117
Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis] bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą. Apsiaustieji iš bado suvalgė 250 arklių ir jų odas. Galop, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį ir slapta atvyko į Elbingo miestą, kur 12 prūsų įkaitų, kuriuos su savimi buvo atsivedę, išlupo akis, o juos sugrąžino jų tėvams.
Matydami, kad nestengs Karaliaučiaus pilies jėga paimti, prūsai, įgudę ir patyrę kariai, pasistatydino daug laivų, su kuriais ketino daužyti ir naikinti brolių laivus, gabenančius maistą į minėtąją pilį, kad, trūkdami maisto, broliai silpnėtų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
Viešpats tą vietą buvo pasirinkęs savo vardui garbinti ir šlovinti373, todėl, bausdamas juos už piktus sumanymus bei klastingas užmačias, niekais vertė viską, ko šie griebdavosi. Matydami, kad nestengs Karaliaučiaus pilies jėga paimti, prūsai, įgudę ir patyrę kariai, pasistatydino daug laivų, su kuriais ketino daužyti ir naikinti brolių laivus, gabenančius maistą į minėtąją pilį, kad, trūkdami maisto, broliai silpnėtų. Susirūpinę šiuo reikalu, broliai bei komtūras slapta pasiuntė vieną vyrą, kuris, kartą pragręžęs šiuos laivus grąžtu, taip dažnai šitai kartojo, kad priešai, nukamuoti didelių įstangų ir išlaidų, turėjo liautis puldinėję brolių laivus, kurių nemaža jau buvo sunaikinę, o įgulas paėmę nelaisvėn ir išžudę.
Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
103 (98). Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus, manydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis. Kai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei laukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė netoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto, Žinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų vyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto, kiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo matęs vedant nedidelį karių būrį.
Sitai pajutę, prūsai pradėjo juos vytis ir kalavijais iškapojo visus, išskyrus du brolius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 89
Juos persekiodami, krikščionys daugybę išžudė, o maršalas, išskleidęs krikščionių kariuomenę, priėjo su 24 ginklanešiais prie vienos kalvos, kur išvydo 4 tūkstančius netikėlių, pasiruošusių stoti į kovą. Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti. Galop atskubėjo Torunės broliai su dviem šimtais vyrų į maršalo skirtą vietą, jie atvyko tą valandą, kurią buvo numatęs maršalas, tačiau pabėgo, pamatę išžudytus brolius. Prūsai besivydami daugybę išžudė, o kiti pabėgo280. Taigi surinkę be galo didelį grobį, išsivarė džiūgaudami daugybę moterų ir vaikų į nelaisvę.
Dėl šių dviejų žūties prūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
Dėl šių dviejų žūties prūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo. Tačiau broliai sugalvojo paversti jų džiugesį ašaromis bei liūdesiu ir prieš pilies vartus pakorė 30 prūsų įkaitų, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę. Dėl to prūsai, matydami pakartus savo sūnus ir giminaičius, patys prapliupo didžiu raudojimu.
Apie trijų kuorų sunaikinimą ir daugiau nei tūkstančio prūsų žūtį Po to prasidėjo brolių šeimynos ir pilį supančiųjų prūsų susirėmimas dėl vieno katilo, kurį šiems reikėjo perkelti iš vieno kuoro į kitą ir kuriame prūsai buvo pratę virti savo šventenybes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
120 (115). Apie trijų kuorų sunaikinimą ir daugiau nei tūkstančio prūsų žūtį Po to prasidėjo brolių šeimynos ir pilį supančiųjų prūsų susirėmimas dėl vieno katilo, kurį šiems reikėjo perkelti iš vieno kuoro į kitą ir kuriame prūsai buvo pratę virti savo šventenybes, kaip reikalauja jų apeigos [secundum ritum ipsorum]. Į šią kovą broliai stojo su 150 vyrų, o tada ir užvirė didelis mūšis.
Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
122 (117). Apie Vėluvos pilies puolimą\n\n Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius.
Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui bei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį, pažadėdamas gausiai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui\nbei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį,\npažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras\nsušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų\nkariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė\nžmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo\nvardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.
Apie Štarkenbergo pilies užgrobimą ir daugybės brolių bei krikščionių žūtį Prūsai, išgirdę, jog pastatyta ši pilis, labai įtūžo ir ją apsiautė su stipria kariuomene.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
150 (145). Apie Štarkenbergo pilies užgrobimą ir daugybės brolių bei krikščionių žūtį Prūsai, išgirdę, jog pastatyta ši pilis, labai įtūžo ir ją apsiautė su stipria kariuomene. Brolis Konradas iš Blindenburgo, išėjęs kautis su jais, gavo penkias žaizdas kaip kadaise Kristus, penkiskart sužeistas, ir krito kovoje, o šito jis ne kartą buvo su ašaromis viešpaties prašęs.
Galop prūsai, iš visų pusių apsiautę pilį, pradėjo smarkiai ją pulti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
Galop prūsai, iš visų pusių apsiautę pilį, pradėjo smarkiai ją pulti. Broliai priešindamiesi daugybę jų nukovė arba mirtinai sužeidė strėlėmis. Tada perpykę prūsai nusprendė, jog verčiau visi sudės galvas, nei nutrauks, nieko nelaimėję, apgulą; vienoje ir kitoje pusėje žūstant kariams, jie prislinko arčiau pilies, ją užėmė, išžudė brolius ir visus pilies gyventojus, o ją pačią pavertė pelenais.
Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Be to, mano pa ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.
Iš istorijos žinoma, kad senovės prūsai turėjo Trejybę, todėl nedvejosime priimdami Kabirus į lietuvių die vų tarpą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 113
Dar atkreipkime dėmesį, kad beveik kiekvienas bent kiek\nsusiformavęs stabmeldiškas tikėjimas yra turėjęs savo trejybę.\nIndų trejybė - Brahma, Višnus ir Siva. Egiptiečiai turėjo savo\nKamefius, japonai - dievus Kami, pono Georgi nuomone, vi\nsiškai tapačius Kamefiams, o šie savo ruožtu, matyt, atitinką\nslavų Tryzną. Iš istorijos žinoma, kad senovės prūsai turėjo\nTrejybę, todėl nedvejosime priimdami Kabirus į lietuvių die\nvų tarpą.
Labiausiai išprususi lietuvių genties tauta - senovės prūsai savo šventyklas turėdavo po šiuo me- 9 Šitaip tą medį vadina čionykščiai kaimiečiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 236
Jų gydomasis poveikis žinomas visiems\nkaimiečiams.\nĄŽUOLAS, Užuotas. Labiausiai išprususi lietuvių genties\ntauta - senovės prūsai savo šventyklas turėdavo po šiuo me- 9\n9\nŠitaip tą medį vadina čionykščiai kaimiečiai.
Prūsų pilkapiai buvo įvairūs, nelygu kokio luomo miręs asmuo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 372
Prūsų pilkapiai buvo įvairūs, nelygu kokio luomo miręs asmuo. Žymiausius laidojo ant kalnelių, greta jų namų. Net pati jų forma rodo tam tikrą jų ryšį su mirusiųjų padėtimi ir aukštomis pareigomis. Aplink visą pilkapį ratu eina didokų akmenų eilės, kurios sudarė tarytum viso statinio aptvarą; sta tinys buvo žvaigždės pavidalo, jos spindulius vaizduoja akme nų eilės, nukreiptos nuo viršūnės tiesiai į apačią.
Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mė nesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 373
Paga liau atrodo, kad kai kurie iš tų pilkapių būdavo naudojami kaip visos šeimos kapai; pradedant juos pilti, būdavo galvoja ma apie vietas šeimos nariams, mirsiantiems vėliau6. Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mė nesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome. Kai kuriuos žymius žmones Lietuvoje kartais laidodavo prie didelių akmenų, esančių laukuose.
Iš tos seno viškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira do sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 424
Būtų labai apsirikta manant, jog šitos sutarties tikslas\nbuvo visiškai sunaikinti tuometinę senovinę stabmeldišką tau\ntos būtį, o vietoj jos įvesti krikščionišką gyvenimą. Iš tos seno\nviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira\ndo sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas už\nkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei ri\nkių.
Prūsai per šventosios Agnetės šventę sutriuškino grafo Barbio vadovautą vokiečių kariuomenę, niokojusią Sembą ir Žemaitijos pasienius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 106
Kita vokie čių kariuomenė, vedama grafo Barbio, niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius; ji taip pat buvo prūsų sutriuš kinta per pačią šventosios Agnetės šventę. Pats va das, praradęs kariuomenę, pateko į priešų rankas. Po šių pergalių iš kryžiuočių buvo atimti Heilsbergo, Kroicburgo, Karaliaučiaus, Bartenšteino pilys ir miestai.
Valdovui neleidus viešai remti prūsų prieš kryžiuočius, Žemaitijoje telkta kariuomenė slapta žygiavo į Prūsiją pavieniais būriais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir\ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose.
Kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 155
Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė jusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin kės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu niokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk mingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi sas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž daug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti tulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę.
Apie susirėmimą Notangoje, kur krito 54 broliai ir daug krikščionių Kai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsijos žemės naujakrikščius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, nei vandenimis — upe.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 101
Šitaip sutriuškintas Sventopelkas, praradęs visą karinę galią, \nbematant aprimo.\n66(65). Apie susirėmimą Notangoje, kur krito 54 broliai ir daug krikščionių\nKai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsijos žemės \nnaujakrikščius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, \nnei vandenimis — upe žemyn ir aukštyn, nebent tada, kai lydėjo stipri ginkluota palyda. \nDėl to magistras pasiuntė daug brolių ir ginklanešių, kurie, pasitelkę Elbingo ir Baigos \nbrolius, su ginklu rankose įsibrovė į Notangos žemę, viską degindami ir grobdami, tačiau, \nišžudę galybę žmonių ir sugalvoję grįžti namo, rado visus kelius priešų užstotus, todėl, \nnegalėdami prasiveržti, turėjo atsitraukti į kaimą, vardu Kriukai306.
Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
96 (91). Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas, įgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras. 97 (92). Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė.
Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė. 98 (93). Apie laimėtą mūšį, kuriame Julicho ir Markos grafai nukovė tris tūkstančius sembų Prūsijos žemės broliai bei tikintieji, įvairiopų negandų užgulti, suvokė artėjant galą ir, pagauti baimės, pravirko kruvinomis ašaromis, tačiau nestengė vienas kito paguosti, nes būgštavo, kad dievas ant jų labai užsirūstinęs. Po dvejus metus užtrukusių smarkių kovų jų jėgos ėjo silpnyn, o tikėjimo priešai stiprėjo.
Šitokiais bei panašiais būdais [prūsai] jį ilgai viliojo į dvikovą, kol galop, nutykoję progą, nužudė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
Pastebėjęs \ndidelį priešų būrį, staiga iššokusį iš pasalų, jis nukovė savo iššaukėją, paspruko į mišką \nir slaptais keliais sugrįžo į Bartenšteino pilį. Šitokiais bei panašiais būdais [prūsai] jį ilgai \nviliojo į dvikovą, kol galop, nutykoję progą, nužudė. Taip pat buvęs jų nužudytas dar \nvienas vyras, vardu Tropas, labai taurus ir karštai tikintis žmogus. Dėl šių dviejų žūties \nprūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo.
7-oji dalis Lietuvos iros . I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žem galiais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgob ti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 20-21
Sigismuntas III Augustas 1540—1572. 7-oji dalis Lietuvos iros § I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žem galiais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgob ti. Veltui spitrinės visų bukliausias dabotojas toj ak loj* tamsybėj, geisdamas tenai bent vardą lietuvių bei žemaičių rasti.
Senovės prūsai laiko matą buvo nustatę taip apibūdinti: kai būdavo skai čiuojami praėję metai, būdavosakoma: nuo tokio tai karo arba nuo ¡gaisro šventojoje girioje tiek tai metų; nuo po tvyniotiek tai metų, nuo -baisingos audros — tiek.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 386
Senovės prūsai laiko matą buvo* nustatę taip apibūdinti: kai būdavo skai čiuojami praėję metai, būdavo- sakoma: nuo tokio tai karo arba nuo ¡gaisro šventojoje girioje tiek tai metų; nuo po tvynio- tiek tai metų, nuo -baisingos audros — tiek. Me tuose buvo tokie mėnesiai: žieminis, varnos, balandžio, gegutės, žaliojo- beržo, -sėjos, liepos, pjūties, kaitros, paukš čių išskridimo, lapų kritimo, žemės gruodo, žiemos vargų. Valandų paroje buvo šešiolika; jos buvo vadinamos taip: brėkšmos, rytinės žvaigždės, aušros, saulėtekio, įdienoji- mo, dienos ¡priešpiečio, vidudienio, popiečio, pavakarės, vakaro, pirmamigio, nakties, vidurnakčio, gaidgystės, pra budimo1 2.
Vienu kartu ir sutartą minutę iššokę prūsai ėmė iš visų pusių į juos laidyti strė les ir sviedinius, dėl to kariaunoje prasidėjo baisi sumaiš tis.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 220
Vienu kartu ir sutartą minutę iššokę prūsai ėmė iš visų pusių į juos laidyti strė les ir sviedinius, dėl to kariaunoje prasidėjo baisi sumaiš tis. Lenkai, suspausti siaurose perėjose, negalėjo duoti jo kio atkirčio, stumdėsi ir vieni kitus skandino'.
Prūsijoje kelerius metus vykusį sukilimą Teodoras Narbutas apibūdina kaip smarkiai įsisiautėjusį ir teigia, kad jam vadovavo karingi, didvyriški bei narsūs vyrai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 206
Lieps\nnojo Prūsijoje sukilimas jau keletą metų, smarkokai bu\nvo įsisiautęs, o jam vadovavo karingi, didvyriški, narsūs \nvyrai. Sūduviai griebėsi ginklo, kad išvarytų vokiečius iš \nSambijos, į kurią jiems nusiuntė pagalbą didysis kuni\ngaikštis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kiti tyrinėtojai teigia, kad sunku esą įrodyti buvus skirtumų tarp prūsų ir jotvingių kalbų16, kad visiškai neaišku, ar jotvingių kalba buvusi tarpinė tarp prūsų ir lietuvių, ar prūsų kalbos tarmė17. Mums žinomi jotvingiški vietų ir asmenų vardai turi fonetinių ypatybių, būdingų prūsų kalbai18. Prūsai (bei jotvingiai) priskiriami vakarų baltų tarmių regionui19.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Stenderis (latvių kalbos gramatikos autorius) straipsnyje apie tos tautos mitologiją aiškina mitologinių terminų kilmę su keistu nusistatymu: jokiu būdu nenori pripažinti jų kilmės iš graikų ar lotynų kalbų; nuobodžiausiai stengiasi surasti vie tinių žodžių, kad tik nereiktų vartoti lotyniškų. Taigi straips nyje Deews, Dievas, kildina jį iš žodžio dewejs - davėjas, nors Deews yra perimtas iš Dewas, iš originaliosios lietuvių kalbos, kurios šaka yra latvių kalba. Todėl to autoriaus aiškinimai labai dažnai neatitinka tie sos, nors jis žinojo daug liaudies padavimų ir burtininkų, arba lietuvių bardų, dainų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tą patį dievą skandinavai vadina Pro, taip pat Dievų satra pu; šventyklą jis turėjo netoli Upsalos. Aštuntasis Danijos ka ralius Hadingas, kartą patekęs į baisią jūros audrą ir praradęs daug laivų, maldavo jo malonės juodosiomis aukomis, ką se novės švedai vadinoFroblosk, auka dievui Fra. Valdant Hote- riui, Balderis pakeitė ją žmonių auka (Eddy). Esama dainos, iki šiol pajūrio žemaičių tebedainuojamos, kurioje dainuojan tis apverkia žuvusius jūreivius, pagrobtus paaukoti audrai, Ju- dime.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Katalikams ji sugrįžo jėzuitų pastangomis, valdant Zigmantui III. Ši trumpa ekskursija į istoriją remiasi vietinių istorijos mokovų apklausa ir klebonijos užrašais, kuriais vie los klebonas leido man pasinaudoti 1805 metais. Tuo laiku aptikau ir bažnyčios išorinėje sienoje įmūrytą akmeninę lentą, kurioje, nepaisant didelių sužalojimų, buvo galima perskaityti šiuos žodžius: rr
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Švento Jono, Kalėdų, Švenčiau siosios mergelės į dangų ėmimo šventės, vadinamos Žolinės atlaidais, proga neša pašventinti žoles, daržoves, vaisius ir juos laiko, kad saugotų namus nuo piktų dvasių; jų dūmais nuveja mos šalin kai kurios ligos, atnešamos blogų vėjų, krušos ir žai bų debesys, tokių žolių ryšelis įnirusiems įdedamas į pagalvę ir atliekami įvairūs kerėjimai, kurie yra senųjų Pergrubės gar binimo apeigų liekanos. Iš kronikų žinoma, kad tos deivės šventė buvo švenčiama pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas. Skaityk straipsnį „Šventės“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
ko: „Įvairios šiaurės tautos manė, jog žmogus, turintis su savi mi ąžuolo amalą, ne tik negalėjo būti sužeistas, bet buvo tik ras, kad sužeis kiekvieną, į kurį paleis strėlę“. Jeigu atrodytų nepriimtina, kad šiaurėje augo visada žaliuojančių ąžuolų rū šis, tai būtų galima manyti, kad tie šventieji ąžuolai, augę Ro- movėje ir prie Upsalos, turėjo tankiai priaugusias amalo ša kas. Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadi nasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
dės užrašytos ratu: lotyniškas užrašas, venedų runomis, pagal mano aiškinimą: IM M ^t:SYatPIXr!:qX:1 ^n^nnt^n (Immolavit Sambūrius dux Kracho olitori). To dievaičio vardo užraše raidė „o“yra įterpta į vidurį, o ne įpabaigą, vadinasi, yra „Koruch“ vietoj „Kracho“, o vietoje raidės „ch“, kuri nebuvo ži noma venedų runų abėcėlėje, buvo naudojama dviguba „gg“ (11), kurios, sujungtos į vieną raidę, skaitoma kaip „ CH“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikos žmonių šventyklos susidėdavo iš dviejų dalių: Na- os, kurioje stovėdavo indas su šventuoju vandeniu ir rinkdavosi žmonės bei dalyvaudavo apeigose; antroji dalis -Adytum, ku rioje stovėdavo stabai; ten teisę būti turėjo tik pašvęstieji asme nys, žyniai, vadai. Visas statinys kildavo pakopomis ir priekyje arba šonuose turėdavo kolonomis besiremiančius priesienius. Kapitolijaus Jupiterio šventykla stovėjo pakelta nuo aikštės ly gio ant šimto pakopų. Vidaus ir išorės puošyba būdavo meno kūriniai: architektūra, skulptūra, tapyba ir panašiai, puošnumu lenktyniaudavo tarp savęs; visi šedevrai, sukurti skoningai ir ku riems religija suteikė rimtį, buvo sutelkti šventyklose. Senovės Romoje tų pastatų garbinimas priklausė nuo žmo
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuvių bar dai grojo styginiu instrumentu, vadintu Citera , kurio garsai būdavo išgaunami sukant rankeną, panašią į veleną; kaip liu dija liaudies pasakojimai, dar esama senų žmonių, kurie yra mate tokį instrumentą arba girdėję pasakojant apie jį. Padavi muose dar prisimenami lietuvių liaudies dainų dainuotojai, vaikščioję po kaimus su tokiais instrumentais, panašūs į elge tas, tačiau, pasak tų pasakojimų, tai buvę seniai. Nykstant ir išsigimstant lietuvių mitologijai, burtininkų profesija nusmu ko iki paprastų dainių lygio; jų klausydavosi pasilinksminimui ir pramogai. O jų sugebėjimai ir išmonė, tamsių žmonių aki mis, viršijantys kitų sugebėjimus, praradus anksčiau turėtą pa garbą, pavertė juos kerėtojais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pir mykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, ne bent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašau jant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Toliau net matysi me, kad jie turėjo nuodėmių išpažinimo dieną. Priesaikos Prie aukų priklauso ir priesaika, kadangi tai geranoriška savo paties sąžinės auka. Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her kų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa baisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
graikiškų ir 1.1, papročių71. Senovės prūsų merginas, jeigu norė davo jas vesti, turėdavo iš tėvų nusipirkti1. Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo terys neturėjo tokios reikšmės ir nors jų vaikai, tėvo pripažin ti, buvo laikomi teisėtais, kaip ir pagimdyti pirmosios žmonos, vis dėlto ta daugpatystė buvo labai apribota, net iki to, kad kitos žmonos buvo laikomos vergėmis ir namų nuosavybe, ku rią po šeimininko mirties pasidalydavo įpėdiniai; jos būdavo arba iš paimtų per karą, arba nupirktos iš vargingų tėvų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ypač slavai, mėgs tantys vartoti svaiginamuosius gėrimus, savo senoviniuose pa pročiuose nuslysta į kraštutinumą; net pagyvenusios moterys pirmos rodo pavyzdį: jų dainos girtą vestuvių pavakarę nu rungia bet kokį senovės cinizmo įsivaizdavimą. Priešingai, lie tuvių genties tautose šito negalima susekti - nei jų kalboje, nei tautinėse dainose nėra nieko panašaus; joms net trūksta tokių žodžių. Kiek stengėmės aptikti tokių dalykų šių dienų lietuviuose, šitaip suslavėjusiuose, niekad ir niekur negalėjo me to pastebėti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
- S. 242) teigia, kad Sapiegų giminės protėvio herbe buvo pavaizduotos trys lelijos. Toliau sako: „Na rimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedrai tis - Rože, Daumantas - Stumbro galva; Gediminas vietoj vieno Stul po naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau - Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikščiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant medžio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus “.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Toliau sako: „Na rimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedrai tis - Rože, Daumantas - Stumbro galva; Gediminas vietoj vieno Stul po naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau - Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikščiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant medžio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus “. Tas, kuris mums išsakė priekaištą, kad mes lietuvius apdovanojome herbais jau tais laikais, kai dar niekur jie nebuvo žinomi, pasakė nesąmonę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
me mūsų veikalo tome, nuo kurių šiaipjau stengėmės reikia mai nuvalyti pasakiškumo apnašą, bet norėdami suteikti dau giau svorio mūsų įrodinėjimams, pasitelkdami šio istoriko aiš kius įsigilinimus tiktai vienu klausimu ir prieš vieną priekaiš tą, savaime nieko nereiškiantį, kad parodytume, kiek tai kai nuoja tikram istorijos mokovui, kai taip nesusimąstant kriti kuojami faktai ir amžių rimties pagerbti kronikininkai, kurių patikimumą bėgant metams patvirtina nauji pastebėjimai ir atradimai. Jeigu nenurodomi šaltiniai ir kas ką iš jų sėmė, jei gu nepakankamai mokama juos įvertinti, jeigu pagaliau žval gymasis į ordino vyresnybę, vyresniųjų cenzūrą arba davatkys tės ar kokios kitos ydos gynimas atnešė daug žalos mūsų isto rikų seniesiems veikalams, tai ar dėl to reiktų dėti kronikas šalia kalendoriaus, kadaise paisčiusio apie lietų ir giedrą, kaip savo pasakėčiose yra pasakęs mūsų sąmojingasis Krasickis. Rei kia turėti tvirtą ir atskirą vertinimo skalę kiekvienam amžiui ir kiekvienam rašytojui - skalę, kurią net būtų galima tikslinti atsižvelgiant į galimą atsiradimą įrodymų, patvirtinančių kro nikoje teigiamus dalykus, idant nepasirodytum toks kaip švento atminimo Lėrbergas su tariamo Šiaurės popiežiaus išradimu.