Apie vieną stebuklą Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje216, gyveno vienas prūsas, vardu Dargis, kuris nepakentė baltų žirgų; brolis Ditrichas, Sembos fogtas217, norėdamas jį atpratinti nuo prietaro, nupirko jam baltą arklį ir, nors tas ir prieštaravo, pastatė jį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 71
Apie vieną stebuklą Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje216, gyveno vienas prūsas, vardu Dargis, kuris nepakentė baltų žirgų; brolis Ditrichas, Sembos fogtas217, norėdamas jį atpratinti nuo prietaro, nupirko jam baltą arklį ir, nors tas ir prieštaravo, pastatė jį vienai nakčiai jo tvarte; ryto metą žmogelis rado šį žirgą nudurtą, o visus savo gyvulius padvėsusius. Tris kartus jis padarė šitokį bandymą ir kiekvieną kartą susilaukė tos pačios baigties. Ketvirtą kartą fogtas nupirko jam ketvirtą baltą žirgą ir pareiškė, kad tiek sykių šitai kartosiąs, iki tą prūsą atpratinsiąs nuo prietarų. Kadangi ketvirtojo arklio velnias nepasmaugė kaip pirmųjų, Dargis įtikėjo, nuolankiai išpažino savo klaidą ir pasidarė uolus tikėjimo bei tikinčiųjų šalininkas, karštas dievo bei šventųjų gerbėjas, sutvirtinęs tikėjimu daugeliui klystančiųjų naujakrikščių širdis.
Mat ten užtiko sutelktą didžiulę prūsų kariuomenę, ginkluotą ir pasirengusią kovai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 74
Mat ten užtiko sutelktą didžiulę prūsų kariuomenę, ginkluotą ir pasirengusią kovai. Narsiai ją užpuolę, privertė bėgti. Tačiau Pomeranijos kunigaikštis bei jo brolis Samboras, daugiau įgudę kovoti su prūsais, su savo ginklanešiais užstojo kelius užtvarose, kad niekam nepavyktų pasprukti, ir tada pradėjo įnirtingai naikinti nusidėjėlius. Vienur švytruojąs Kristaus kariaunos kalavijas ryte rijo netikėlių kūnus, kitur ietis, ne veltui plušėdama, sėjo aplinkui žaizdas, nes prūsai niekur negalėjo pasprukti nuo persekiotojų; šitaip buvo suduotas skaudus smūgis prūsų tautai, nes tą dieną krito daugiau nei penki tūkstančiai nukautųjų.
Tad magistro įsakyti kurie ne kurie broliai ir ginklanešiai minėtaisiais laivais perplaukė Gėlo vandens marias pasižiūrėti, kur galėtų pastatyti pilį, grėsmingą šiems prūsams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 78
Tad magistro įsakyti kurie ne kurie broliai ir ginklanešiai minėtaisiais laivais perplaukė Gėlo vandens marias pasižiūrėti, kur galėtų pastatyti pilį, grėsmingą šiems prūsams. Atplaukę prie Varmės žemės kranto, jie išlipo ir netoli tos vietos, kur dabar yra Baigos pilis, pamatė prūsų pilį, kurios vis dėlto nedrįso pulti, nes turėjo per mažai karių. Tačiau nenorėdami grįžti tuščiomis rankomis, užpuolė aplinkinius kaimus244, degindami juos ir piešdami. Sitai pamatę, prūsai juos užpuolė ir išžudė visus brolius bei ginklanešius, išskyrus tuos, kurie buvo palikti saugoti laivų. Matydami saviškių žūtį, šie greitai pasuko atgal ir pranešė magistrui, kas atsitiko.
Dusburgietis teigia, kad apie žemutinių Prūsijos žemės dalių nusiaubimą Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 85
Apie žemutinių Prūsijos žemės dalių nusiaubimą Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis. Jis mat įsakė, kad naujakrikščiai, kurie visuomet lengvai sugrįžta prie pirmykščių klaidų, vieną dieną visose Prūsijos žemėse patrauktų į karą ir sukiltų prieš brolius paniekinę ir atmetę tikėjimą. Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę. Be to, jie nužudė brolį Konradą iš Dortmundo su visa šeimyna, pamaldų ir karo reikalus išmanantį vyrą, užkariavo visas pilis, išskyrus Elbingą ir Baigą, jas ligi pamatų išgriovė ir išžudė brolius bei krikščionis.
Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 89
Juos persekiodami, krikščionys daugybę išžudė, o maršalas, išskleidęs krikščionių kariuomenę, priėjo su 24 ginklanešiais prie vienos kalvos, kur išvydo 4 tūkstančius netikėlių, pasiruošusių stoti į kovą. Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti. Galop atskubėjo Torunės broliai su dviem šimtais vyrų į maršalo skirtą vietą, jie atvyko tą valandą, kurią buvo numatęs maršalas, tačiau pabėgo, pamatę išžudytus brolius. Prūsai besivydami daugybę išžudė, o kiti pabėgo280. Taigi surinkę be galo didelį grobį, išsivarė džiūgaudami daugybę moterų ir vaikų į nelaisvę.
Apie daugybės pomeranų bei prūsų žūtį Pastačius Kristburgo pilį, sunerimo neišmintingi žmonės, naujakrikščiai ir Sventopelkas, ir susibaudę nutarė ją sunaikinti bei nušluoti, pabandžius pulti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
103 (98). Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus, manydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis. Kai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei laukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė netoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto, Žinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų vyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto, kiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo matęs vedant nedidelį karių būrį.
Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis] bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 117
Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis] bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą. Apsiaustieji iš bado suvalgė 250 arklių ir jų odas. Galop, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį ir slapta atvyko į Elbingo miestą, kur 12 prūsų įkaitų, kuriuos su savimi buvo atsivedę, išlupo akis, o juos sugrąžino jų tėvams.
Matydami, kad nestengs Karaliaučiaus pilies jėga paimti, prūsai, įgudę ir patyrę kariai, pasistatydino daug laivų, su kuriais ketino daužyti ir naikinti brolių laivus, gabenančius maistą į minėtąją pilį, kad, trūkdami maisto, broliai silpnėtų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
Viešpats tą vietą buvo pasirinkęs savo vardui garbinti ir šlovinti373, todėl, bausdamas juos už piktus sumanymus bei klastingas užmačias, niekais vertė viską, ko šie griebdavosi. Matydami, kad nestengs Karaliaučiaus pilies jėga paimti, prūsai, įgudę ir patyrę kariai, pasistatydino daug laivų, su kuriais ketino daužyti ir naikinti brolių laivus, gabenančius maistą į minėtąją pilį, kad, trūkdami maisto, broliai silpnėtų. Susirūpinę šiuo reikalu, broliai bei komtūras slapta pasiuntė vieną vyrą, kuris, kartą pragręžęs šiuos laivus grąžtu, taip dažnai šitai kartojo, kad priešai, nukamuoti didelių įstangų ir išlaidų, turėjo liautis puldinėję brolių laivus, kurių nemaža jau buvo sunaikinę, o įgulas paėmę nelaisvėn ir išžudę.
Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
103 (98). Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus, manydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis. Kai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei laukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė netoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto, Žinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų vyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto, kiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo matęs vedant nedidelį karių būrį.
Sitai pajutę, prūsai pradėjo juos vytis ir kalavijais iškapojo visus, išskyrus du brolius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 89
Juos persekiodami, krikščionys daugybę išžudė, o maršalas, išskleidęs krikščionių kariuomenę, priėjo su 24 ginklanešiais prie vienos kalvos, kur išvydo 4 tūkstančius netikėlių, pasiruošusių stoti į kovą. Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir 400 vyrų, išskyrus 10, kuriems pavyko pasprukti. Galop atskubėjo Torunės broliai su dviem šimtais vyrų į maršalo skirtą vietą, jie atvyko tą valandą, kurią buvo numatęs maršalas, tačiau pabėgo, pamatę išžudytus brolius. Prūsai besivydami daugybę išžudė, o kiti pabėgo280. Taigi surinkę be galo didelį grobį, išsivarė džiūgaudami daugybę moterų ir vaikų į nelaisvę.
Dėl šių dviejų žūties prūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
Dėl šių dviejų žūties prūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo. Tačiau broliai sugalvojo paversti jų džiugesį ašaromis bei liūdesiu ir prieš pilies vartus pakorė 30 prūsų įkaitų, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę. Dėl to prūsai, matydami pakartus savo sūnus ir giminaičius, patys prapliupo didžiu raudojimu.
Apie trijų kuorų sunaikinimą ir daugiau nei tūkstančio prūsų žūtį Po to prasidėjo brolių šeimynos ir pilį supančiųjų prūsų susirėmimas dėl vieno katilo, kurį šiems reikėjo perkelti iš vieno kuoro į kitą ir kuriame prūsai buvo pratę virti savo šventenybes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
120 (115). Apie trijų kuorų sunaikinimą ir daugiau nei tūkstančio prūsų žūtį Po to prasidėjo brolių šeimynos ir pilį supančiųjų prūsų susirėmimas dėl vieno katilo, kurį šiems reikėjo perkelti iš vieno kuoro į kitą ir kuriame prūsai buvo pratę virti savo šventenybes, kaip reikalauja jų apeigos [secundum ritum ipsorum]. Į šią kovą broliai stojo su 150 vyrų, o tada ir užvirė didelis mūšis.
Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
122 (117). Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius.
Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui bei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį, pažadėdamas gausiai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui bei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį, pažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras sušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų kariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė žmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo vardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.
Apie Štarkenbergo pilies užgrobimą ir daugybės brolių bei krikščionių žūtį Prūsai, išgirdę, jog pastatyta ši pilis, labai įtūžo ir ją apsiautė su stipria kariuomene.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
150 (145). Apie Štarkenbergo pilies užgrobimą ir daugybės brolių bei krikščionių žūtį Prūsai, išgirdę, jog pastatyta ši pilis, labai įtūžo ir ją apsiautė su stipria kariuomene. Brolis Konradas iš Blindenburgo, išėjęs kautis su jais, gavo penkias žaizdas kaip kadaise Kristus, penkiskart sužeistas, ir krito kovoje, o šito jis ne kartą buvo su ašaromis viešpaties prašęs.
Galop prūsai, iš visų pusių apsiautę pilį, pradėjo smarkiai ją pulti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 140
Galop prūsai, iš visų pusių apsiautę pilį, pradėjo smarkiai ją pulti. Broliai priešindamiesi daugybę jų nukovė arba mirtinai sužeidė strėlėmis. Tada perpykę prūsai nusprendė, jog verčiau visi sudės galvas, nei nutrauks, nieko nelaimėję, apgulą; vienoje ir kitoje pusėje žūstant kariams, jie prislinko arčiau pilies, ją užėmė, išžudė brolius ir visus pilies gyventojus, o ją pačią pavertė pelenais.
Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Be to, mano paties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplinkybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mitologija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.
Iš istorijos žinoma, kad senovės prūsai turėjo Trejybę, todėl nedvejosime priimdami Kabirus į lietuvių die vų tarpą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 113
Dar atkreipkime dėmesį, kad beveik kiekvienas bent kiek susiformavęs stabmeldiškas tikėjimas yra turėjęs savo trejybę. Indų trejybė - Brahma, Višnus ir Siva. Egiptiečiai turėjo savo Kamefius, japonai - dievus Kami, pono Georgi nuomone, visiškai tapačius Kamefiams, o šie savo ruožtu, matyt, atitinką slavų Tryzną. Iš istorijos žinoma, kad senovės prūsai turėjo Trejybę, todėl nedvejosime priimdami Kabirus į lietuvių dievų tarpą.
Labiausiai išprususi lietuvių genties tauta - senovės prūsai savo šventyklas turėdavo po šiuo me- 9 Šitaip tą medį vadina čionykščiai kaimiečiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 236
Jų gydomasis poveikis žinomas visiems kaimiečiams. ĄŽUOLAS, Užuotas. Labiausiai išprususi lietuvių genties tauta - senovės prūsai savo šventyklas turėdavo po šiuo me- 9 9 Šitaip tą medį vadina čionykščiai kaimiečiai.
Prūsų pilkapiai buvo įvairūs, nelygu kokio luomo miręs asmuo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 372
Prūsų pilkapiai buvo įvairūs, nelygu kokio luomo miręs asmuo. Žymiausius laidojo ant kalnelių, greta jų namų. Net pati jų forma rodo tam tikrą jų ryšį su mirusiųjų padėtimi ir aukštomis pareigomis. Aplink visą pilkapį ratu eina didokų akmenų eilės, kurios sudarė tarytum viso statinio aptvarą; statinys buvo žvaigždės pavidalo, jos spindulius vaizduoja akmenų eilės, nukreiptos nuo viršūnės tiesiai į apačią.
Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mė nesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 373
Pagaliau atrodo, kad kai kurie iš tų pilkapių būdavo naudojami kaip visos šeimos kapai; pradedant juos pilti, būdavo galvojama apie vietas šeimos nariams, mirsiantiems vėliau6. Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mėnesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome. Kai kuriuos žymius žmones Lietuvoje kartais laidodavo prie didelių akmenų, esančių laukuose.
Iš tos seno viškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira do sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 424
Būtų labai apsirikta manant, jog šitos sutarties tikslas buvo visiškai sunaikinti tuometinę senovinę stabmeldišką tautos būtį, o vietoj jos įvesti krikščionišką gyvenimą. Iš tos senoviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsirado sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas užkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei rikių.
Prūsai per šventosios Agnetės šventę sutriuškino grafo Barbio vadovautą vokiečių kariuomenę, niokojusią Sembą ir Žemaitijos pasienius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 106
Kita vokiečių kariuomenė, vedama grafo Barbio, niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius; ji taip pat buvo prūsų sutriuškinta per pačią šventosios Agnetės šventę. Pats vadas, praradęs kariuomenę, pateko į priešų rankas. Po šių pergalių iš kryžiuočių buvo atimti Heilsbergo, Kroicburgo, Karaliaučiaus, Bartenšteino pilys ir miestai.
Valdovui neleidus viešai remti prūsų prieš kryžiuočius, Žemaitijoje telkta kariuomenė slapta žygiavo į Prūsiją pavieniais būriais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams kokios pagalbos prieš kryžiuočius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsiją nežygiuotų Žemaitijoje sutelkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavieniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose.
Kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 155
Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalėjusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylinkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nuniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maždaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę.
Apie susirėmimą Notangoje, kur krito 54 broliai ir daug krikščionių Kai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsijos žemės naujakrikščius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, nei vandenimis — upe.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 101
Šitaip sutriuškintas Sventopelkas, praradęs visą karinę galią, bematant aprimo. 66(65). Apie susirėmimą Notangoje, kur krito 54 broliai ir daug krikščionių Kai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsijos žemės naujakrikščius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, nei vandenimis — upe žemyn ir aukštyn, nebent tada, kai lydėjo stipri ginkluota palyda. Dėl to magistras pasiuntė daug brolių ir ginklanešių, kurie, pasitelkę Elbingo ir Baigos brolius, su ginklu rankose įsibrovė į Notangos žemę, viską degindami ir grobdami, tačiau, išžudę galybę žmonių ir sugalvoję grįžti namo, rado visus kelius priešų užstotus, todėl, negalėdami prasiveržti, turėjo atsitraukti į kaimą, vardu Kriukai306.
Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
96 (91). Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas, įgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras. 97 (92). Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė.
Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
Apie tai, kaip buvo palikta Rezlio pilis Rezlio pilies broliai, išgirdę, kad prūsai apsiautė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, labai išsigando ir, ilgai taręsi bei dvejoję, pavertė pelenais pilį ir slaptais dykrų keliais pasitraukė. 98 (93). Apie laimėtą mūšį, kuriame Julicho ir Markos grafai nukovė tris tūkstančius sembų Prūsijos žemės broliai bei tikintieji, įvairiopų negandų užgulti, suvokė artėjant galą ir, pagauti baimės, pravirko kruvinomis ašaromis, tačiau nestengė vienas kito paguosti, nes būgštavo, kad dievas ant jų labai užsirūstinęs. Po dvejus metus užtrukusių smarkių kovų jų jėgos ėjo silpnyn, o tikėjimo priešai stiprėjo.
Šitokiais bei panašiais būdais [prūsai] jį ilgai viliojo į dvikovą, kol galop, nutykoję progą, nužudė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
Pastebėjęs didelį priešų būrį, staiga iššokusį iš pasalų, jis nukovė savo iššaukėją, paspruko į mišką ir slaptais keliais sugrįžo į Bartenšteino pilį. Šitokiais bei panašiais būdais [prūsai] jį ilgai viliojo į dvikovą, kol galop, nutykoję progą, nužudė. Taip pat buvęs jų nužudytas dar vienas vyras, vardu Tropas, labai taurus ir karštai tikintis žmogus. Dėl šių dviejų žūties prūsai labai džiūgavo, o broliai sielvartavo.
7-oji dalis Lietuvos iros . I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žem galiais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgob ti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 20-21
Sigismuntas III Augustas 1540—1572. 7-oji dalis Lietuvos iros § I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žemgaliais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgobti. Veltui spitrinės visų bukliausias dabotojas toj akloj* tamsybėj, geisdamas tenai bent vardą lietuvių bei žemaičių rasti.
Senovės prūsai laiko matą buvo nustatę taip apibūdinti: kai būdavo skai čiuojami praėję metai, būdavosakoma: nuo tokio tai karo arba nuo ¡gaisro šventojoje girioje tiek tai metų; nuo po tvyniotiek tai metų, nuo -baisingos audros — tiek.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 386
Senovės prūsai laiko matą buvo* nustatę taip apibūdinti: kai būdavo skaičiuojami praėję metai, būdavo- sakoma: nuo tokio tai karo arba nuo ¡gaisro šventojoje girioje tiek tai metų; nuo potvynio- tiek tai metų, nuo -baisingos audros — tiek. Metuose buvo tokie mėnesiai: žieminis, varnos, balandžio, gegutės, žaliojo- beržo, -sėjos, liepos, pjūties, kaitros, paukščių išskridimo, lapų kritimo, žemės gruodo, žiemos vargų. Valandų paroje buvo šešiolika; jos buvo vadinamos taip: brėkšmos, rytinės žvaigždės, aušros, saulėtekio, įdienojimo, dienos ¡priešpiečio, vidudienio, popiečio, pavakarės, vakaro, pirmamigio, nakties, vidurnakčio, gaidgystės, prabudimo1 2.
Vienu kartu ir sutartą minutę iššokę prūsai ėmė iš visų pusių į juos laidyti strė les ir sviedinius, dėl to kariaunoje prasidėjo baisi sumaiš tis.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 220
Vienu kartu ir sutartą minutę iššokę prūsai ėmė iš visų pusių į juos laidyti strėles ir sviedinius, dėl to kariaunoje prasidėjo baisi sumaištis. Lenkai, suspausti siaurose perėjose, negalėjo duoti jokio atkirčio, stumdėsi ir vieni kitus skandino'.
Prūsijoje kelerius metus vykusį sukilimą Teodoras Narbutas apibūdina kaip smarkiai įsisiautėjusį ir teigia, kad jam vadovavo karingi, didvyriški bei narsūs vyrai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 206
Liepsnojo Prūsijoje sukilimas jau keletą metų, smarkokai buvo įsisiautęs, o jam vadovavo karingi, didvyriški, narsūs vyrai. Sūduviai griebėsi ginklo, kad išvarytų vokiečius iš Sambijos, į kurią jiems nusiuntė pagalbą didysis kunigaikštis.
Pasakotojas teigia, kad prūsai nebėgtų taip smarkiai, kaip rusai bėgo iš Lietuvos.
Kelionė Lietuvon 1916 karės metais
PDF 38
Gal rusai ir prūsai mano kuomet nors čionai sugryžti, kad išbandyti da sykį savo jėgų. Neduok Dieve, kad tas atsitiktų! Iš mūsų tėvynės nebeliktų nieko. Prūsai nebėgtų taip smarkiai, kaip kad bėgo rusai iš Lietuvos.
T. Narbutas teigia, kad 1096 metais prūsai buvo prie Goplo ežero ir stojo į mūšį su lenkais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 471
Žinoma, jog 1096 metais prūsai buvo tuose kraštuose ir stojo į mūšį su lenkais prie Goplo ežero1. Kaip tik tuomet jie galėjo pamesti savo deivės stabą, kuris išgulėjo žemėje daugiau nei septynis amžius. Šiandien tai lenkų armijos generolo Skažinskio (Skaržynski) nuosavybė. Statulėlės išmatavimai nežinomi.
T. Narbutas teigia, kad senovės prūsams baltumas ir išmintis buvo vienareikšmiai žodžiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 496
Baltumas ir išmintis senovės prūsams buvo vienareikšmiai žodžiai14®.
Jotvingiai už savo protėvių tikėjimą verčiau žū davo; prūsai irgi žuvo kariaudami su kryžiuočiais dėl savo tautiškumo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 199
Jotvingiai už savo protėvių tikėjimą verčiau žūdavo; prūsai irgi žuvo kariaudami su kryžiuočiais dėl savo tautiškumo.
Hartknochas, rem damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 45
Hartknochas**, remdamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų istoriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, visiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai
Prūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų her bą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 400
Prūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų herbą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus
Narbutas teigia, kad prūsai buvo lietuvių kilties ir vienos genties broliai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lietuva kilties ir vienos genties broliai?
Narbutas teigia, kad ypač prūsai savo pilyse turėjo didžiulius varpus pavojui kaimuose skelbti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 161
J. F. R. kronikoje yra duomenų, kad lietuviai, gyvenantys prie Baltijos jūros, ypač prūsai savo pilyse turėdavo didžiulius varpus pavojui gretimuose kaimuose skelbti; tuos varpus vadino gumbais (Gumbi); šios geležys buvo globojamos pavojaus dievo, šlovinamo su ypatinga pagarba.
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smū gį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikš čionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 287
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smūgį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikščionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą
Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 322
Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2. Bet Dusburgietis, artimiausias lietuvių genties tautų senovės liudytojas, sako aiškiai, kad senovės prūsų laiko skaičiavimas buvo visiškai toks pat kaip kryžiuočių; tarpusavio susitarimuose nustatytą dienų skaičių pažymėdavo įpjovomis arba mazgeliais3 4. Tą patį patvirtina liaudies padavimai ir archyvuose išlikę duomenys iš XIII amžiaus.
Prūsuose jis buvo itin garbinamas: jam buvo ypatingu bū du pašvęstų sodybų, kur apsigyvendavo užkalbėtojai nuo gy vačių įkandimų ir kitų nutikimų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 156
Prūsuose jis buvo itin garbinamas: jam buvo ypatingu būdu pašvęstų sodybų, kur apsigyvendavo užkalbėtojai nuo gyvačių įkandimų ir kitų nutikimų.
Narbutas teigia, kad šią šventę prūsai užbaigdavo Šventosios (Szwenta) šven tykloje, dabartiniame Heiligenbeilyje; ten stovėjusį dievo Kurko, arba Žemininko, stabą sutrupindavo ir padirbdavo naują.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 335
Šią šventę prūsai užbaigdavo Šventosios (Szwenta) šventykloje, dabartiniame Heiligenbeilyje; ten stovėjusį dievo Kurko, arba Žemininko, stabą sutrupindavo ir padirbdavo naują.
Narbutas teigia, kad prūsai - didžiausi šio dievo garbintojai, kasmet, pasibai gus Didžiajai šventei, sudaužydavo tą stabą ir pasidarydavo naują.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 257
Raidės tos pačios“ (žiūrėk ten pat, piešinį 51) *. Prūsai - didžiausi šio dievo garbintojai, kasmet, pasibaigus Didžiajai šventei, sudaužydavo tą stabą ir pasidarydavo naują. Skaityk straipsnį „Šventės“.
Narbutas sujun gia ne tik dvi lietuvių, bet ir kitų baltų - prūsų, latvių - mitolo gijos tyrinėjimo tradicijas, nes lietuviais pagal beįsivyraujantį ano meto požiūrį jis vadina visus baltus; prūsai ir latviai, anot jo, esą tik „atskiros lietuvių gentys“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 19
T. Narbutas sujungia ne tik dvi lietuvių, bet ir kitų baltų - prūsų, latvių - mitologijos tyrinėjimo tradicijas, nes lietuviais pagal beįsivyraujantį ano meto požiūrį jis vadina visus baltus; prūsai ir latviai, anot jo, esą tik „atskiros lietuvių gentys“, „atskiros lietuvių genties tautos“.
Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuo se ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 400
Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuose ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.
Žymiausi prūsai, pasak Narbuto, buvo laidojami ant kalnelių greta savo namų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 372
Prūsų pilkapiai buvo įvairūs, nelygu kokio luomo miręs asmuo. Žymiausius laidojo ant kalnelių, greta jų namų. Net pati jų forma rodo tam tikrą jų ryšį su mirusiųjų padėtimi ir aukštomis pareigomis. Aplink visą pilkapį ratu eina didokų akmenų eilės, kurios sudarė tarytum viso statinio aptvarą; statinys buvo žvaigždės pavidalo, jos spindulius vaizduoja akmenų eilės, nukreiptos nuo viršūnės tiesiai į apačią.
Prūsai teikdavo pirmeny bę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa vo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 318
Prūsai teikdavo pirmenybę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą savo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.