Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Apie juos senovės Graikijos geografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi nius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad ir paties Herodoto išvardytų. Iš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža ką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar- do slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė atskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana fragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu vusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi, kad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė jo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius dėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai mokėjo gana neblogai gintis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Duona nusu dieniszka duok mums szen- diena, atlejsk mus musu kalties, kajp mes atlejdiam sawiemus kaltemus; Ne duok mus west i pikta pagundyma, bet gelbek mus nu pikto. Lietuvių kalba, šiandien vartojama Žemaitijoje; imta iš Ksavero Bogušo (p. 109): Tawié musu, kuris esi Dangosié; szweskis wardas tawa; atèik karaliste tawa; buk walia tawa, keip dangoj, teip ir ant žeme. Donu musu wisudienu dok mums szinderi, ir atlajsk mus musu kalties, keip ir mes atlaudziem sawiemis kahiemìs; ir ne wesk mus in pagundima, bet ižgialbek mus no pikta. Bandymas kurti gryna lietuvių kalba: Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentas (II knygos 1-30 ei lutės), kurį išvertė Ksaveras Bogušas, tiksliai perteikdamas ori ginalo eilių metrą. Čia ir skambumas, ilgumas, ir tas kerintis kalbos grožis, kurio nesugebėtų pamėgdžioti jokia iš dabar gy vuojančių Europos kalbų .
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Šie šaltiniai mokslininkams buvo žinomi: mūsų rusiškieji se novės tyrėjai netgi padarė išsamiai ir tvarkingai surink tų, reikalingų ištraukų atsargas, o ponas Foigtas pats nepaprastu savo darbštumu, genialumu ir talentais at skleidė jų turtingumą ir parodė retą jų panaudojimo pa vyzdį; citavimo tikslumo, sveikos kritikos, dalyko, mokslų ir kalbų išmanymo atžvilgiu tai tikrai įžymus autorius. Be to, Rusijos valstybės vakarinėse vokiečių gubernijose steigiasi draugijos, pluša mokslininkai, žadėdami naujų šiaurinių kraštų istorijos vaisių. Taip pat dar daug rei kia nuveikti tiriant lietuvių tautos istoriją, ypač epochas, esančias arčiau lopšio, visų pirma dėl stygiaus atskleistų paminklų, kurie galėtų padėti tyrėjui. Todėl vieni tiesiog priimdavo kronikininkų geriau išdėstytas išvadas apie tautos ištakas, kiti, priblokšti tų išvadų netailklumo, siūlė vargais negalais suregztas savąsias, o dar kiti su tikrai pyrgonišku nepatiklumu, visas kronikų sakmes pasako mis pavadinę, sielvartavo dėl galimybių pastūmėti Lie tuvos istoriją toliau XIII amžiaus1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
To liau sako: „Narimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedraitis — Rože, Daumantas — Stumbro galva; Ge diminas vietoj vieno Stulpo naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau — Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikš čiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant me džio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus“. Tas, kuris mums išsakė priekaištą, jog mes lietuvius apdovanojome herbais jau tais laikais, kai dar niekur jie nebuvo žinomi, pasakė nesąmonę.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Motiejaus die ną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku- nių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą. Į pagalbą buvo sutraukta galybė kariuomenės iš Vokietijos: puikiai ginkluotų karių, patyrusių kariauti vadų; rodėsi, jog nieko netrūksta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti. Per No- tangos kraštą įžengę į priešų žemę, jie, ketindami per kelti karo židinį į šalies gilumą, Prūsijos centre parin P rūsai išsiža d a k r i k ščio n ių tik ė jim o ir a tsim e ta n u o k r y žiu o čių riuos beįmanė pagauti, žiau riai nukankino; jie nepaliko neišniekinę nė vienos krikš čionių šventenybės, kurią tik valiojo pasiekti jų stai gus įsiūtis.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko kios pagalbos prieš kryžiuo čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi ją nežygiuotų Žemaitijoje su telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie niais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš tą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa galbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi somis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra dėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry žiuočių riteriai, džiaugdamie si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi sklaidė grobio ieškoti ir sto vyklos plėšti; jie puolė, ne pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.
Susietas teiginys: t-074
Susieti teiginiai: t-074
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje lietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu vo tokie blogi kaip anuomet. Galbūt norėdamas pa mėgdžioti Skomantą, kryžiuočių valia puolusį Lietuvą, Girdila (irgi neseniai pabėgęs iš Lietuvos) pasisiūlė takeliais kareivių voras, norėdamas netikėtai užklupti Aukaimio pilį. Vis dėlto Gardino pilies įgula, įspėta apie įsiveržusius priešus, užpuolė juos dar tebežygiuo- 1285 m eta i traukti prieš lietuvius ir iš magistro išprašė karių; jis slapta nuvedė siaurais miškų
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį213. Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti. Jie neskiria nei dienų, nei valandų. Štai dėl to, kai, norėdami tesėti tarp savęs ar su svetimaisiais sudarytą sandėrį ar sutartį, susikalba dėl vienokio ar kitokio dienų skaičiaus, jie paprastai, šitai padarę, pirmąją dieną įkerta kokį ženklą į medį arba užmezga mazgą apyvaruosė ar juostoje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie brolio Helmericho, magistro, 40 brolių ir daugybės krikščionių žūtį Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę kitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų [sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Antrosios atskalūnybės metais prūsai tiek kartų ją kamavo antpuoliais, kad negalima buvo joje ilgiau priešintis; pritrūkę būtiniausių reikmenų ir sudeginę pilį, broliai pasitraukė su savo ginklanešiais, ir ji po šiai dienai tebestovi apleista. 152 (147). Apie Kulmo žemės karus antrosios atskalūnybės metais, o pirmiausia apie brolį Heidenreichą, Kulmo vyskupą Pamokslininkų ordino brolis Heidenreichas antrosios atskalūnybės metais buvo Kulmo vyskupas432. Apie jį sklido neabejotinų žinių, kad švenčiausioji mergelė Marija pasirodžiusi vienam pavargėliui ir jam įdavusi laišką nunešti šiam vyskupui; perskaitęs laišką, vyskupas rado jame aprašytą visą savo gyvenimą, be to, ten buvę pridurta, kad 430 Pirmoji Ordino Starkenbergo pilis, statyta 1263 (1256— 1272) m, buvo prie Osos, deš. upės krante, tarp dab.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Domintis vėliau, po dešimt metų, neaptikta nė pėdsako, kur toji liekana dingo; vos rasta atsimenančių šį nutikimą; žydai nenorėjo prisipažin ti tai pirkę. Nežinia, kas buvo užrašyta, bet vis dėlto vienas žodis, to dvarininko nupieštas iš atminties, kaip nagrinėjant paaiškėjo, mūsų raštu reiškė Triopa (Trejopa), o tai lietuviškai tas pats, kas slaviškai Tryzna, tai yra trys ženklai, trys simboliai ar figūros arba trys žmogaus egzistavimo tarpsniai - gyveni mas, mirtis ir amžinybė. Apie tai dar kalbėsime aptardami lai dotuvių apeigas. II skyrius DEIVĖS, D ew e* l Praurimė (Praurime) Šventosios ugnies deivė, viena seniausių senojo pasaulio dievybių.