Prūsai

PDF 9

Prūsai (bei jotvingiai) priskiriami vakarų baltų tarmių regionui.

PDF 95

Kai pasigirsdavo griaustinis, senovės prūsai, pasak Henenbergerio, prašydavo griaustinio dievo paprastai tokiais žodžiais: Dewe Periamas absolo mus! Lietuviškai sako: Dewe Perkūne upsaugogmus! („Dieve Perkūne, apsaugok mus!“) Senovinį Perkūną vaizduoja 13 piešinys III lentelėje bei 41 piešinys VI lentelėje, įdėtose šio tomo pabaigoje.

PDF 105

Pasak kitų tyrinėtojų, tas stabas turėjo vaizduoti Žalčių karalių (Žalcziu Karalus), kuris buvo laikomas tikru dievo Ukapirmo broliu25. Prūsų didžiojoje vėliavoje buvo pavaizduotas kitoks Atrimpas - jaunikaitis su galva, papuošta javų varpų vainiku, stovintis Perkūno kairėje. Žiūrėk IV lentelės 41-ąjį piešinį ir vėliavos aprašymą straipsnyje „Herbai“.

PDF 130

Senovės prūsai ją, kaip mirusiųjų valdovę, vadino Giltine 10 10 Rėza. Dainos. 130 ## Puslapis 130 (Giltine)10. Latviai, teikdami tą pačią prasmę, vadino Welli-Deewa. Šios deivės garbinimo apeigos buvo rengiamos per laidotuves ir Vėlines.

PDF 132

Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią vadino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Pergrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.

PDF 227

Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.

PDF 228

4. Prūsuose, neminint kitų, yra Šventainės (Szwentejne), upė, įtekanti į Peise (Pissa) ties Baičių (Bajcze) kaimu; seniau ji vadinosi Galbė (Golbe), o kaimas - Narpissa. Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji savo gerbėjams užtemdydavo vieną akį.

PDF 236

235 ## Puslapis 235 clžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas su ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė susilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romumas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventybių prieglauda.

PDF 238

Tai buvo 1258 metais“ . Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuolas arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai paėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas, toje vietoje įkūrė Senąją Torunę.

PDF 239

LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rusnės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augusi didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stabmeldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.

PDF 257

Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdai yra žinomi dar iš senovės prūsų vėliavos. Žiūrėk VI lentelės 41-ąjį piešinį. Šios vėliavos aprašymas yra straipsnyje apie herbus.

PDF 257

Raidės tos pačios“ (žiūrėk ten pat, piešinį 51) *. Prūsai - didžiausi šio dievo garbintojai, kasmet, pasibaigus Didžiajai šventei, sudaužydavo tą stabą ir pasidarydavo naują. Skaityk straipsnį „Šventės“.

PDF 263

Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4.

PDF 262

Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).

PDF 278

Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiškumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios painiavos.

PDF 286

Todėl vyriausiųjų žynių sąrašo autentiškumas nekelia įtarimo. Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę.

PDF 296

Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba Gardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse. Iš šventojo Adalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškėja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakrantėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stabmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hartknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į ankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasininkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis.

PDF 309

Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami religines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho tyrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo daryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka pasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai senu papročiu4.

PDF 320

Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo. Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plauko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmenybę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą savo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.

PDF 322

Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2. Bet Dusburgietis, artimiausias lietuvių genties tautų senovės liudytojas, sako aiškiai, kad senovės prūsų laiko skaičiavimas buvo visiškai toks pat kaip kryžiuočių; tarpusavio susitarimuose nustatytą dienų skaičių pažymėdavo įpjovomis arba mazgeliais3 4. Tą patį patvirtina liaudies padavimai ir archyvuose išlikę duomenys iš XIII amžiaus.

PDF 349

Kartais, tikriausiai kaip apgavikiškus monus, žmonėms rodydavo baisias gyvates, slibinus, pabaisas, baidykles ir panašias baisybes. Išgirdę griaudžiant, seni prūsai sakydavo: „Dievų karalius kalbasi su vyriausiuoju žyniu“5. Buvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikaltimui ir atskleisti slaptam.

PDF 358

Visa tai trukdavo iki vėlyvos nakties. Prieš einant į lovą, moterys nukerpa jaunajai kasas ir ant galvos uždeda platų vainiką, apvyniotą balta skarele, panašų į turkišką muturą. Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi apglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.

PDF 401

400 ## Puslapis 400 Prūsijos kronikininkai aprašo tautinį senovės prūsų herbą, kurio kilmė siekia Vaidevučio laikus6. Skyde pavaizduota pusė prūsišku susegtu švarku apsirengusio žmogaus su lokio galva, pasukta kairėn. Iš šonų skydą laiko dvejetas baltų žirgų, įsirėmusių į jį priekinėmis kojomis. Ratu aplink skydą buvo neišlikę užrašai.

PDF 401

Žiūrėk VI lentelės 42-ą piešinį. Kitas tautinis prūsų herbas vaizdavo dvi karališkas karūnas, vieną virš kitos; apatinė iš jų apversta7 8. Matyt, to herbo kilmė turėjo būti gotiška; taip spėjama vadovaujantis viduramžių heraldika.

PDF 400

Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuose ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.

PDF 401

Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.

PDF 413

Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus. Todėl jis rašo: Describam quo modo fratres intraverunt in terram Pruschiae, - de bellis et aliis, quae gesta sunt in dicta terra, quorum pauca quae vidi, alia quae audivi ab his, qui viderunt et interfuerunt, caetera quae relatione veridica intellexi (Aprašysiu, kokiu būdu broliai įžengė į Prūsijos žemę, karus ir kitką, kas įvyko šioje žemėje, apie tuos, kuriuos pats esu matęs, pakalbėsiu ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose dalyvavę žmonės, pagaliau apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių).

PDF 424

Kas gi tuo dokumentu turėjo būti panaikinta ar uždrausta, kitaip sakant, šiais požiūriais išvardyta iš to, ko jau nebebuvo nė pėdsako ir kas jau savaime buvo išspręsta? Kodėl prūsai būtų turėję prisiekti, kad nebeklausys savojo krivio, jeigu jau nebebuvo nė pėdsako tokio asmens, galinčio įsakinėti? Matyt, būtų buvę net keista, jeigu į dokumentą būtų buvę įtraukta kas nos panašaus.

PDF 434

433 ## Puslapis 433 būti tariama Mergo; Henenbergerio Ronis yra Romais - visiškai lietuviškas vardas; Bollojsus atsispindi pas mus pačius Lietuvoje daugelyje vietovardžių - Balčiai (Bolcie), Baltininkai (Bolcieniki), Balaičiai (Bolojcie). Pagaliau kritikas, norėdamas visiškai sugriauti vyriausiųjų žynių sąrašą, sako, kad Jaygello, Jargallo, Pomoloys esą aiškiai lietuviški vardai. O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lietuva kilties ir vienos genties broliai?

PDF 449

447 ## Puslapis 447 Senovės prūsų kalba, iš Gronovijaus; imta iš Ksavero Bogušo (p. 110): lewes nossen, kur tu es Debes; szwiegis tawes Wardes; penig tawe Walstibe; tawes prairęs gier ad Debbesim ta de žemes. Dodi momus nosse igdienas magse, un panas numas nosse, nože gan, kad mes pamatam nossam partajnekams; no wede mumus panam padonam, be suabaldi numes no warse lajne. Senovės prūsų kalba, pagal pirmąjį 1545 metų Katekizmo leidimą; imta iš Hartknocho (p. 93): Thawe nusson, kas tu esse an Dangon; swintints wirst tais emmens; pergels twais laejms; twais kwaits audasseisin na zemmej kei an Dangon, Hazan deininan gejttm dais numons szyndejnan, bhu attwerpeis nuomom nusson auszautins, kaj mas attwerpimaj nusson auszautnikamans; Selaitis rankeis mans assa vargan.

PDF 31

Lietuvių bičiuliai, prūsai ir latviai, laimingiau ,ar nelai- 1 Rotundo „Lietuvos istorijos“*. 31 ## Puslapis 31 mingiau susiję su vokiečių tauta, turi .pilnesnius ir geresnius už mus savo istorijų aprašymus; jų kronikininkų skaičius yra ženklus. Mokytos plunksnos dirbo ir dabar darbuojas i prie jų istorijos: Kocebus* parašė senovės Prūsų istoriją, pelniusią didelį pripažinimą; mokslingasis ponas Foi'gtas** baigia išleisti paskutinius pilnos tos pačios istorijos tomus, kurių bus astuoni; šis visiškai užbaigtas veikalas savo verte pranoksta visus lig tol žinomus todėl, kad jis remiasi kryžiuočių dokumentais ir kronikomis, o jie yra iš visur sukaupti Karaliaučiuje.

PDF 130

Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai. Vadas visiems riteriams įsakė išeiti iš stovyklos visiškai apsiginklavus: skydai spindėjo kaip žvaigždės, o šalmai — kaip tekančios saulės spinduliai, ietys žibėjo tankiai kaip tendrūnas, o iš šonų žygiavo šauliai su lankais, paruoštais smūgiui. Pats Danielius, ant žirgo jodamas, tvarkė kariuomenės gretas. Po to jis pasiuntė pasiuntinius, kad prūsų ir jotvingių paklaustų: „Ar sugebėtų virstantį medį suvarpyti strėlėmis, t. y. ar galėtų jie kariauti su šia kariuomene?".

PDF 148

Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypatingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio revoliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai randami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su geležies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų medžių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pasaulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sieros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo aptinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių. Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios.

PDF 195

Hartknochas2 pateikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruožtu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istoriškumu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus. Po jo keli kronikininkai teigė tą patį, visada remdamiesi vietiniais stebėjimais, kurie visada jiems patvirtindavo giminingumą su heleniškomis kartomis. Kiti, paremdami savo prielaidas kalbos panašumu, su didžiausiu pasitikėjimu įsikibo padavimų, kalbančių apie tokią kilmę. Kilęs iš Prūsijos Vilichijus, komentavęs Tacitą, labiausiai tikina, jog lietuviai yra kilę iš graikų, nes galėjo su jais susikalbėti jų kalba4.

PDF 262

Atkreipę į tai dėmesį, paliekame savo skaitytojams galimybę daryti išvadas tuomet, kai bus žinomas šio veikalo tęsinys1. 255 Tikrą Prūsiją, kuri ligi XIII amžiaus buvo visiškai savarankiška, sudarė dvylika provincijų, kuriose gyveno dvylika genčių, būtent: Kulmas, Pamedė, Pagudė, Varmija, Galinda, Natangija, Barta, Sūduva, Samlandija, arba Sambija, Nadruva, Salavija ir Sudargija. Pakalbėsime apie kiekvieną atskirai.

PDF 471

Žinoma, jog 1096 metais prūsai buvo tuose kraštuose ir stojo į mūšį su lenkais prie Goplo ežero1. Kaip tik tuomet jie galėjo pamesti savo deivės stabą, kuris išgulėjo žemėje daugiau nei septynis amžius. Šiandien tai lenkų armijos generolo Skažinskio (Skaržynski) nuosavybė. Statulėlės išmatavimai nežinomi.

PDF 508

Be to, pas Henenbergerj yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.

PDF 104

Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikščionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus dieną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, kunių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą.

PDF 130

Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams kokios pagalbos prieš kryžiuočius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsiją nežygiuotų Žemaitijoje sutelkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavieniais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose.

PDF 130

Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė didelį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Ditrichas.

PDF 156

Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.

PDF 156

Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.

PDF 156

Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje lietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebuvo tokie blogi kaip anuomet.

PDF 22

Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.

PDF 30

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 44

3. Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai dar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir įbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus, reikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų patenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir, šiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems netikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.

PDF 45

Kunigaikštis ir broliai susitarė, kad jie lygiomis dalimis pasidalysią netikėlių žemę, kurią, viešpaties padedami, ateityje pajungsią savo valdžiai. Kai apie tai sužinojo prūsai, jie, smarkiai suirzę, keletą kartų su gausybe ginkluotų vyrų puolė minėtąją Dobrynės pilį ir taip nirto ant tų brolių, kad beveik nė vienas iš jų nedrįso rodytis už pilies sienų170. To maža, ilgainiui jie taip suįžūlėjo, kad nuolatos penki ar keturi prūsai kiek tinkami prie pilies plėšikavo.

PDF 64

Apie prūsų stabmeldystę, apeigas ir papročius Prūsai nepažino dievo. Būdami paprasti žmonės, nestengė jo protu suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti.

PDF 69

Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.

PDF 70

Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami.

PDF 70

Turi paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai savo žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį213.