Pranciškonų ordinas

PDF 236

Jo paties dvare sukinėjosi ir turėjo įtakos\npranciškonai, kurie tvarkė kanceliariją.

PDF 282

Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi­\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa­\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta­\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.

PDF 282

Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi­\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa­\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta­\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.

PDF 230

Mažesniųjų brolių ordinas — 1223 viešpaties metais, kai valdė popiežius Honorijus III.\n Karmelio kalno atsiskyrėlių ordiną bei Mokinių slėnio brolių ordiną [Ordo fratrum valtis\nscolarium] patvirtino tas pats valdovas popiežius Honorijus.

PDF 227

Mažesniųjų brolių ordinas — 1223 viešpaties metais, kai valdė popiežius Honorijus III. Karmelio kalno atsiskyrėlių ordiną bei Mokinių slėnio brolių ordiną [Ordo fratrum valtis scolarium] patvirtino tas pats valdovas popiežius Honorijus.

PDF 125

Dar kitas vieškelis per Vil­ nios upę, prie bendro naudojimo malūno (dabar vadinamo Vyskupo), iš miesto suko į Polocką. Jau trys krikščionių baž­ nyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; bū­ tent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar ba­ zilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minė­ ta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv.

PDF 43

Bazilijaus ordi­ no vienuoliai, jo žmonos, minėtosios Tverės kunigaikštytės, atkviesti, įsikūrė Vilniuje ir turėjo medinę savo bažnyčią17. Bemaž tuo pat metu stovėjo ir kita krikščionių šventykla, Šv. Mikalojaus, ten, kur ji yra ir dabar18; o palei Žemutinę pilį gyveno pranciškonai, turėję dar Gedimino laikais pa­ statydintą bažnyčią toje vietoje, kur dabar yra Šventojo Kry­ žiaus bažnyčia ir bonifratrų špitolė.

PDF 205

Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil­\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo­\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies­\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many­\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet­\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb \nnieoszacowany O O.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil­\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo­\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies­\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many­\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.

PDF 235

Rašydamas Saksų pranciškonams\nir domininkonams, Gediminas prašė atsiųsti į Lietuvą vienuolių,\npažymėdamas, jog Vilniuje ir Naugarduke esančios jo paties sta­\ntytos katalikų bažnyčios.

PDF 92

Tad atmeskite tą bedievišką sąjungą: o ka­ dangi Viešpats jūsų ginklą valdo ir narsos didybės suteiks, nesiliaukite kovoję su priešu ir tik po visiško jo sunaikinimo pelnysite garbę žemėje, o danguje triumfo laurus"8. Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū­ sijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber- go ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba­ tai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda­ mi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa­ reikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži­ kišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa­ geidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 92

Tad atmeskite tą bedievišką sąjungą: o ka­ dangi Viešpats jūsų ginklą valdo ir narsos didybės suteiks, nesiliaukite kovoję su priešu ir tik po visiško jo sunaikinimo pelnysite garbę žemėje, o danguje triumfo laurus"8. Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū­ sijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber- go ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba­ tai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda­ mi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa­ reikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži­ kišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa­ geidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 206-207

4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne­ žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.

PDF 206-207

4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne­ žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.

PDF 75-76

Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vie­\nnuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras,\n[tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno pa­\ndaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo]\nsielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žu­\ndo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti\ntokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmta­\nkai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka\nmalone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievo­\nlių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pa­\njamomis kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios\npadėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams,\nakmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabra-\nkaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [ki­\ntiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su\n59\n\n## Puslapis 76\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nmedio ipse (1) at omni opere regio sint exempti, termino pre-\ndicto expirato et tantum (ü) secundum terre fertilitatem\ndatunt decimam prout in aliis regnis vėl provinciis (m) darė\nconsueverunt.

PDF 282

Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi­\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa­\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta­\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.

PDF 282

Maždaug 1522 metais \npranciškonai vietoje sudegusios medinės taip pat išmūrijo iki \nšios dienos tebestovinčią Šv. Mikalojaus bažnyčią. O po dvi­\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa­\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta­\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.

PDF 303

Be to, miesto aktuose yra Žygimanto Augusto dekretas (anno 1552 in cras­ tino conceptionis B . Mariae Virginis) - 1552 metais, rytojaus dieną po Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėji­ mo], kuriuo Vilniaus pranciškonai neteko savo jurisdikcijos, kokią tu­ rėjo savo pavaldiniams, įsikūru- siems mieste, už bausmę, kad, kai li­ ga jų vienuolyne jau viešpatavo ir plėtėsi į miestą, jie tai atkakliai slė­ pė, paniekinę karaliaus ir senatorių saugumą, nes karalius ir senatoriai, leisdami laiką Vilniuje, lengvai ga­ lėjo pakliūti į šią epidemiją.

PDF 206-207

Vilniaus kapitula pano­ ro ta garbe dalintis ir užtat tas pa­ čias karūnas savo kolegijai herbu pasirinko, kad niekuo Krokuvos ka­ pitulai nenusileistų - Aaronas mirė 1059 metų spalio 9 dieną. 4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne­ žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m.

PDF 206-207

4 Apie šį vyskupą mūsų autoriai ne­ žino, tačiau Wadyngas savo pran- 190 ## Puslapis 207 Il KNYGA 3. Jokūbas l, lietuvių kilmės, taip pat pranciškonas, herbe turėjęs raidę „Z", dieceziją tevaldė 7 metus - nuo 1400 metų iki 1407 m. Gražumu ir įkalbinėjimais daugelį pagonių krikščionių tikėjimą priimti paskatino.

PDF 75-76

Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vie­\nnuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras,\n[tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno pa­\ndaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo]\nsielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žu­\ndo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti\ntokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmta­\nkai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka\nmalone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievo­\nlių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pa­\njamomis kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios\npadėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams,\nakmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabra-\nkaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [ki­\ntiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su\n59\n\n## Puslapis 76\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nmedio ipse (1) at omni opere regio sint exempti, termino pre-\ndicto expirato et tantum (ü) secundum terre fertilitatem\ndatunt decimam prout in aliis regnis vėl provinciis (m) darė\nconsueverunt.

PDF 206

1. Andrius iš Vasilevo (Važila), iš švento Pranciškaus ordi­ no, lenkas, Aro ženklo herbo, pirmasis Vilniaus vyskupas, iškeltas į tas pareigas 1387 m., mirė 1399 m. 2. Jonas Pliekta, pranciškonas, vyskupu tapo 1399 metais, tačiau kodėl tebuvo vienerius metus, nėra jokių žinių4.

PDF 206

1. Andrius iš Vasilevo (Važila), iš švento Pranciškaus ordi­ no, lenkas, Aro ženklo herbo, pirmasis Vilniaus vyskupas, iškeltas į tas pareigas 1387 m., mirė 1399 m. 2. Jonas Pliekta, pranciškonas, vyskupu tapo 1399 metais, tačiau kodėl tebuvo vienerius metus, nėra jokių žinių4.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 125

Dar kitas vieškelis per Vil­ nios upę, prie bendro naudojimo malūno (dabar vadinamo Vyskupo), iš miesto suko į Polocką. Jau trys krikščionių baž­ nyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; bū­ tent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar ba­ zilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minė­ ta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv.

PDF 43

Bazilijaus ordi­ no vienuoliai, jo žmonos, minėtosios Tverės kunigaikštytės, atkviesti, įsikūrė Vilniuje ir turėjo medinę savo bažnyčią17. Bemaž tuo pat metu stovėjo ir kita krikščionių šventykla, Šv. Mikalojaus, ten, kur ji yra ir dabar18; o palei Žemutinę pilį gyveno pranciškonai, turėję dar Gedimino laikais pa­ statydintą bažnyčią toje vietoje, kur dabar yra Šventojo Kry­ žiaus bažnyčia ir bonifratrų špitolė.

PDF 234

O trys laiškai\n(V.26) buvo pasiųsti Saksų provincijos pranciškonams ir dominin­\nkonams ir Hanzos miestams (Liubekui, Rostokui, Stralsundui,\nGreifswaldni, Stettinui ir Gotlando salai).

PDF 249

119. Apie švento Liudviko, Sicilijos karaliaus Roberto brolio, kanonizavimą 1317 viešpaties metais Jonas, popiežius, kanonizavo šventą Liudviką, Sicilijos karaliaus Roberto brolį iš mažesniųjų brolių ordino, ir liepė švęsti jo gimimą penktą dieną po žolinės (Mart. p. 449).

PDF 249

119. Apie švento Liudviko, Sicilijos karaliaus Roberto brolio, kanonizavimą 1317 viešpaties metais Jonas, popiežius, kanonizavo šventą Liudviką, Sicilijos karaliaus Roberto brolį iš mažesniųjų brolių ordino, ir liepė švęsti jo gimimą penktą dieną po žolinės (Mart. p. 449).

PDF 119

Andrius Vosylius Jas­\ntrzębiecas, kuris nuo pirmos Lietuvos krikšto dienos vadova­\nvo apaštalavimo darbui, nes mokėjo lietuviškai ir lietuviams\nnebuvo svetimas žmogus. Jis, būdamas dar pranciškonų ku­\nnigas, kartu su savo broliu prie Algirdo kurį laiką gyveno Vil­\nniuje, paskui ėjo kapeliono ir sekretoriaus pareigas Vengrų ka­\nralienės Elžbietos, Jadvygos motinos. 1377 m.

PDF 119

Andrius Vosylius Jas­\ntrzębiecas, kuris nuo pirmos Lietuvos krikšto dienos vadova­\nvo apaštalavimo darbui, nes mokėjo lietuviškai ir lietuviams\nnebuvo svetimas žmogus. Jis, būdamas dar pranciškonų ku­\nnigas, kartu su savo broliu prie Algirdo kurį laiką gyveno Vil­\nniuje, paskui ėjo kapeliono ir sekretoriaus pareigas Vengrų ka­\nralienės Elžbietos, Jadvygos motinos. 1377 m.

PDF 205

Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil­\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo­\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies­\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many­\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet­\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb \nnieoszacowany O O.

PDF 205

Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil­\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti \nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo­\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies­\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many­\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje \nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats \ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet­\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb \nnieoszacowany O O.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 226

Naują to paties ordino vienuolių būrį pakvietė Goštautas į Vil­ nių ir paskyrė jiems vietą netoli Vingrių pelkės, ža­ dėdamas pastatyti ten pat šv. Mergelės Marijos baž­ nyčią. Pirmtakų krauju sudrėkintas laukas, įpėdiniams negailint triūso, atnešė gausų pamaldumo derlių, ku­ riuo mes ligi šiol džiaugiamės. Kadangi tyli ir metraš­ tininkai, aišku, kad artimiausiais metais ir su kaimy­ nais gyventa santaikoje, ir valstybės viduje nebuvo jokių sambrūzdžių.

PDF 74

Neilgai trukus, didysis kunigaikštis Algirdas davė \nPetrui Goštautui Vilnių. Būdamas Vilniaus vaivada \\ \ndidžiajam kunigaikščiui Algirdui leidus, jis pirmą kar­\ntą parsikvietė iš Lenkijos 14 vienuolių pranciškonų5 , \nir savo rūmuose Vilniuje, kur dabar yra Vilniaus vys­\nkupo rūmai6 , įsteigė dievo motinos vienuolyną, o sau \nrūmus pasistatė Smėlynėje7 , priešais Vingrius8 , kur \ndabar dievo motinos vienuolynas9 . Tasai Petras Goš­\ntautas pirmas priėmė Romos tikėjimą ir parnešė jį \nj Lietuvą l0 .

PDF 226

Naują to paties ordino vienuolių būrį pakvietė Goštautas į Vil­ nių ir paskyrė jiems vietą netoli Vingrių pelkės, ža­ dėdamas pastatyti ten pat šv. Mergelės Marijos baž­ nyčią. Pirmtakų krauju sudrėkintas laukas, įpėdiniams negailint triūso, atnešė gausų pamaldumo derlių, ku­ riuo mes ligi šiol džiaugiamės. Kadangi tyli ir metraš­ tininkai, aišku, kad artimiausiais metais ir su kaimy­ nais gyventa santaikoje, ir valstybės viduje nebuvo jokių sambrūzdžių.

PDF 101

Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­\ntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­\npui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius\niš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir\njau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų\nnamo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę\nir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 265

O vienuoliai (pranciškonai) veikė ir toliau, sostinėje laikydami savo\nvienuolyną.

PDF 303

Todėl\nkaralius, dvasiškių ir pasauliečių se­\nnatorių patarimu, tuojau pat valdi­\nnius, kuriuos pranciškonai turėjo\nmieste ir priemiesčiuose, iš jų juris­\ndikcijos atima, uždrausdamas, kad\nnuo tol jau vaito daugiau nuo savęs\nneskirtų, bet kad kreiptųsi į karališ­\nkąjį vaitą ir magistrato jurisdikciją.\nPriekio sprendimo prikabintas Lie­\ntuvos antspaudas.

PDF 236

Pirmuoju Vilniaus vyskupu (1388— I398.XI.14) buvo Lenkijos pranciškonas, būvąs Sereto (Vengrijoje) vyskupas ir Vengrijos karalienės Elžbietos nuodėmklausys Andrius, klaidingai vadinamas Andriumi Vasila. BK nurodomas pranciško­ nas Motiejus buvo pirmas Žemaičių vyskupas (1417— 1421) ir penk­ tasis Vilniaus vyskupas (1422—1453).

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Tačiau Strėvos kau­\ntynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Bras­\ntos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.\nAiškiai perdėtais ordino kronikų duomenimis^11 , lietuvių pusėje esą\nžuvę keliolika tūkstančių žmonių, o dar keli tūkstančiai esą prigėrę\nStrėvoje, kai pati upė yra nesunkiai perbrendama. Įžymiųjų tarpe\naukų čia žuvo ir Narimantas Gediminaitis. Kryžiuočiai šitam retam\nlaimėjimui atžymėti pastatė du pranciškonų vienuolynus (Kara­\nliaučiuje ir Vėluvoje).

PDF 119

Būtina krikščioniškos visuomenės gyvenimo dalyvė buvo vienuolija. Vilniuje dar iki krikšto buvo įsikūrę pranciškonai, ypač aktyvūs mi- sijų darbe. Kaune pirmieji vienuoliai irgi buvo pranciškonai.

PDF 120

Pranciškonų parinkimą galima būtų aiškinti ir jų patyrimu Lietuvoje, ir tuo, kad du pirmieji Vilniaus vyskupai, į kurių vyskupiją įėjo ir Kaunas, buvo pranciškonai. Kaune pranciškonai buvo įkurdinti Nemuno pakrantėje, į pietus nuo besiku- riančio miesto Turgaus aikštės, matyt, greta uosto ir muitinės. Jų vienuolynas buvo medinis, stovėjo į šiaurę nuo Švč.

PDF 130

Pranciškonų ir bernardinų vienuolynai, kitos dvi bažnytinės institucijos, kūrėsi kaip įprasta regiono miestuose, savavaldžio miesto pakraštyje. Pranciškonai įsikūrė prie Nemuno, išplanuotos miesto teritorijos pakraštyje, gal net už jos ribų. Nedidelę jų valdą sudarė bažnyčia ir vienuolynas.

PDF 386

Bet jos statyba dar nebaigta, nesimato varpinės bokšto ir pietinių navų, pietinį fasadą remia 4 kontraforsai. Centrinėje raiži- nio dalyje, šalia parapinės bažnyčios, į dangų šauna liaunas pranciškonų Švč. Merge- lės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios bokštas, o pačios bažnyčios matyti tik stogas, ji slepiasi už mūrnamių.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingo-\nji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių \nVilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų \nnužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų \npalaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifra-\ntrų vienuolynas).

PDF 43

Ne kartą jau minoritai, apaš­\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo\npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver­\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta­\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje,\nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo­\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę\nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną\nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.

PDF 43

Ne kartą jau minoritai, apaš­\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo\npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver­\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta­\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje,\nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo­\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę\nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną\nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.

PDF 75-76

Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vie­\nnuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras,\n[tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno pa­\ndaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo]\nsielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žu­\ndo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti\ntokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmta­\nkai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka\nmalone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievo­\nlių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pa­\njamomis kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios\npadėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams,\nakmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabra-\nkaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [ki­\ntiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su\n59\n\n## Puslapis 76\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nmedio ipse (1) at omni opere regio sint exempti, termino pre-\ndicto expirato et tantum (ü) secundum terre fertilitatem\ndatunt decimam prout in aliis regnis vėl provinciis (m) darė\nconsueverunt.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 265

Tik iš Gedimino laikais nubaustų dviejų pranciškonų\nfakto rusų ir lenkų šaltiniuose XVI amž. buvo sukurtos nieko\nbendra su tikrove neturinčios legendos, būk, Algirdui valdant,\nVilniuje buvę nukankinti 36 pranciškonai.

PDF 414

Po prelatų suvažiavimo su­\nsirinko gauja pranciškonų vienuolių, gyvenančių Prūsi­\njoje, vadovaujamų savo vyresniųjų. Sis susirinkimas, tar­\nsi savo valia stodamas riterių ordino ginti, parašė atvirus \nliudijimus***.

PDF 354

Pirm uoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas Andrius Vasila (W asilon), dvasininkas iš pranciškonų vienuolyno, anksčiau buvęs vyresniuoju Vilniuje, Smėlynės Švenčiau­ siosios M ergelės M arijos vienuolyne, vėliau Vengrijos ka­ ralienės Elžbietos, Jadvygos m otinos, nuodėm klausys ir Seretos vyskupas.

PDF 175-177

Taigi dar 1364 1 Gabrielius Bučackis 1360 metais tapo Kameneco seniūnu. Simono Okolskio (Okolski. Orbis Pol. - T. I. - P. 9) per spaudos klaidą nurodyti 1260 metai, juk tuo laiku Lenkija apie Podolę nė galvoti negalvojo*. 21670 metais karaliaus Mykolo privilegijoje, duotoje pranciškonų spaustu­ vei, yra užuomina, kad tasai įstatymas Lietuvoje egzistuoja jau ketini šimtai dvidešimt metų, tai yra nuo 1250 metų, Mindaugo laikų. Jau anksčiau (§ 1130) parodėme, kad katalikų kunigai nuo senų senovės gyveno Lietuvoje. Gedimi­ no laikais net tie, kurie vertė į katalikų tikėjimą, galbūt trumpai, tačiau buvo toleruojami. Apskritai jie teikdavo tik dvasinius patarnavimus svetimšaliams, vietos gyventojai į juos nekreipė dėmesio. Kitaip su jais pradėta elgtis, kai Goš­ tauto atsikviesti pranciškonai visai atvirai ėmė liaudį versti į katalikų tikėjimą. 177 Vienuolių pranciškonų nužudymas Vilniuje Litografija, kuria Teodoras Narbutas ketino papildyti antrąjį LTI V tomo leidimą (PEĮ. - P. 158-159) metais ar kiek anksčiau atsikvietė iš Mazovijos keturiolika pranciškonų vienuolių, kuriem s paskyrė savo namus su dar­ žu, buvusius toje vietoje, kur dabar bonifratrų vienuolynas ir im peratoriaus rūmai

PDF 177

Susibūrusi minia nuspren­ dė išžudyti pranciškonus; užpuolė jų buveinę, išstūmė sep­ tynetą vienuolių ir darže nukirto jiem s galvas. Kiti septyni iš vienuolyno suskubo pabėgti ir nusigavo į kalnus, vadin­ tus Tauro, tačiau greitai ten buvo surasti, ant Plikojo kalno, tuom et visai nuožulnaus, prie pat Vilnios prigludusio; bu­ vo prie kryžių prikalti ir įmesti į upę, o žm onės šaukė: „Iš vakarų atėjote, į vakarus sau ir grįžkite“ - nes M azovija yra į vakarus nuo Vilniaus, ir upė plaukia ton pusėn. Tai vyko 1366 m etų kovo 6 dieną**.

PDF 178

Kitais metais Goštautas vėl atsikvietė į Vilnių pranciškonų, kuriems savo rūmuose prie Vingrių įrengė didesnį būstą ir pastatė Švenčiausiosios M er­ gelės Marijos mūro bažnyčią smėlingoje vietoje, dėl to pava­ dintoje