Pagudėnai

PDF 77

Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.

PDF 148

Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius, subūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė, plėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę. Be to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones išsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo taika. 172 (167).

PDF 149

Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės žmonių atsivertimą\n\n 1274 viešpaties metais, grįžus į šventosios motinos bažnyčios visuotinybę pagudėnams,\nvarmiams, notangams, bartams bei sembams, davus jiems įkaitų ir šitaip laidavus,\nkad jie ateityje niekada nemėginsią imtis tokių baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai\npaklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių]\nribų praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai mūsų aukščiau minėtas\nTirskas, Maudelio tėvas ir Vėluvos pilininkas, su visais savo artimaisiais pasidavė tikėjimui\nbei broliams, daug galingų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su\nvisomis savo šeimynomis ir, krikšto prikelti naujam gyvenimui bei išsižadėję stabų, ėmė\ntarnauti gyvajam dievui Jėzui Kristui.

PDF 136

Apie vienos pilaitės užkariavimą\n\n Susibūrę pagudėnai vėl įsigeidė pradėti karą; patraukę prie Kristburgo, jie smarkiai\nužpuolė vieną pilaitę, esančią netoliese, kurioje gyveno tikintieji pamedėnai, galop į ją\nįsibrovė ir, pagavę bei išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į\nKristburgo pilį, iš pagrindų sugriovė šią pilaitę417.\n\n\n\n\n 143 (138).

PDF 147

1273 viešpaties metais, kai sembai, notangai, bartai ir varmiai pasidavė tikėjimui bei\nbroliams nukamuoti nesibaigiančių žygių bei išlaidų, pagudėnai, ir dabar nemanydami\nnusileisti, paslėpė savo sutelktą kariuomenę netoli Elbingo viename miške, iš kur\nkeli raiteliai nujojo prie Elbingo miesto ir pasirodė miestiečiams, kurie, nuolatos prie\nsavęs laikydami kovai parengtus ginklus, pasileido jų persekioti ir vieną kitą nukovė.\nTačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš\npasalos, atkirto jiems kelią į miestą. Persekiojami miestiečiai, nestengdami priešintis\ntokiai galybei atvirame lauke, susimetė į Liefardo malūną, kuris buvo įtvirtintas sakytum\npilis.

PDF 147

Apie Elbingo brolių bei miestiečių kovas antrosios atskalūnybės metais ir\n apie kai kuriuos tikinčiuosius pagudėnus, prisidėjusius prie brolių\n\n Kai antrosios atskalūnybės metais stiprėjo krikščionių persekiojimas, kurie ne kurie\nPagudės kilmingieji, tiesa, vos keli, nepamiršę geradarybių, patirtų iš magistro ir brolių,\npaliko tėvonijas449, atvyko su visais savo namais ir šeimyna į Elbingą ir ištikimai susidėjo\nsu broliais.\n\n\n\n\n 169 (164).

PDF 58

193 D.— Pogesania, Jer.— Pogezênen. Lie. Pagudė įteisinta K. Būgos (3, p. 113— 114). Žemės vardas gretinamas su pr. gudde, ‘krūmai’. Prūsų žemė į šiaurės rytus nuo Pamedės, vakaruose siekė dab. Elbingo apylinkes, o rytuose — Alnos upę.

PDF 115

[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.\n\n\n\n\n 90 (85).

PDF 78

nė tiksliai aprašyti, nė atpasakoti. Vis dėlto papasakosiu vieną pažymėtiną nuostabų įvykį. Vieną gražią dieną Elbingo broliai su saujele ginklanešių traukė įkandin didelės prūsų kariuomenės, prisiplėšusios grobio jų valdomose apygardose [in districtu]. Kai jau rengėsi stoti į kovą, visi prūsai išsibėgiojo, išskyrus vieną, kurį paėmė į nelaisvę. Šis, išvydęs tokį nedidelį brolių karių būrį, paklausė, kur kiti. Jam atsakė, kad kitų nė nebuvę. Į tai jis tarė: „Mes tikrai esame matę visą lauką pilną ginkluotų vyrų, apsivilkusių ir apsiginklavusių taip kaip jūsų broliai, štai dėl to ir mūsų kariuomenė leidosi bėgti“. Tą patį viešai sakė ir kiti pagudėnai, buvę tuo metu šioje kariuomenėje, kai jie vėliau priėmė Kristaus tikėjimą. Štai todėl pagudėnai, nors šiaip ir smarkiai kovojo su broliais, matydami šitokį stebuklą ir negalėdami atlaikyti nuolatinių brolių antpuolių, nulenkė, davę įkaiti], tikėjimui ir broliams savo kietus sprandus ir nesutramdomas galvas.

PDF 148

Rengdamiesi antrą kartą pakilti į kovą, pagudėnai pradėjo įtikinėti\nkrikščionis atiduoti jiems pilį ir patiems pasiduoti, antraip visi būsią išžudyti ir sunaikinti.\nGalop sutarė, kad miestiečiai jiems atiduosią 25 savo žymesniuosius vyrus, kad kiti liktų\ngyvi. Kai šitai padarė, pagudėnai, sulaužę taikos susitarimą, vėl pradėjo pulti; kadangi\nmiestiečiai jau nebeturėjo kuo gintis, jie, pakišę ugnį, padegė pilį; Šitai pamatę, vieni\ngynėjai sugalvojo sprukti nuo ugnies, bet susilaukė žūties, kiti, šokdami iš liepsnų, pakibo\nant iškeltų prūsų iečių, o likusieji sudegė.

PDF 160

Dar apie tą patį\n\n Tų pačių metų rudenį broliai vėl įsiveržė į Pagudės žemę ir ją nusiaubė, degindami\nbei piešdami, daugybę paėmė į nelaisvę ar nukovė, išskyrus keletą tų, kurie su savo\nšeimyna patraukė link Lietuvos į Gardino pilies apygardą [territorium], o visa ši žemė\npavirto dykromis.\n\n\n\n\n\n192 (187).

PDF 58

Trečia — Pagudė193,\nkurioje [gyveno] pagudėnai. Ketvirta — Varmė194, kurioje [gyveno] varmiai.

PDF 159

Mat velnias, žmonių giminės\nnedraugas ir tikėjimo priešas, apsigyvenęs jų širdyje, iš neapykantos taikai pakurstė\njuos dar kartą sukelti maištą ir niekšingai pradėti karą. Jo patarti ir paskatinti, visi,\nišskyrus ištikimuosius pamedėnus, susimokė dar kartą atsimesti nuo krikščionybės.\nTačiau niekas nedrįso viešai broliams priešintis, išskyrus pagudėnus476, kurie ginkluoti\nužpuolė Elbingo komtūrą ir Helvigą iš Goldbacho, Kristburgo komtūrą477, bei jų padėjėjus\nir juos išsivarė į nelaisvę.

PDF 102

Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską\npatvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir\nteisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė. Tuo pat metu ir dėl\ntos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų\n 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m.

PDF 147

Apie Veklico pilies ir vienos pilaitės sugriovimą\n\n Pagudėnai, kartu su sūduviais bei kitomis Prūsijos gentimis subūrę stiprią kariuomenę,\nantrosios atskalūnybės pradžioje skersai išilgai išnaršė Pagudę bei Pamedę ir išžudė\nvisus krikščionis, kuriuos ten surado, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę. Paskui\npatraukė į priekį ir užpuolė Elbingo pilį taip įtūžę, kad tikriausiai būtų paėmę papilį, jeigu\nvienas [karys], vardu Virtelis450, nebūtų ietimi pervėręs jų vado.

PDF 137

Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pa­\n medėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį\n\n Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene\nįsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti\nsusibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria\nraitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios\ntarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė\nkažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar\n 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.

PDF 147

Tačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš pasalos, atkirto jiems kelią į miestą. Persekiojami miestiečiai, nestengdami priešintis tokiai galybei atvirame lauke, susimetė į Liefardo malūną, kuris buvo įtvirtintas sakytum pilis. Atskubėję pagudėnai smarkiai užpuolė malūną. Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė.

PDF 147

Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė. Rengdamiesi antrą kartą pakilti į kovą, pagudėnai pradėjo įtikinėti krikščionis atiduoti jiems pilį ir patiems pasiduoti, antraip visi būsią išžudyti ir sunaikinti. Galop sutarė, kad miestiečiai jiems atiduosią 25 savo žymesniuosius vyrus, kad kiti liktų gyvi.