Livonijos ordinas

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Bet ir pastarasis, bauginamas Vytauto laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne tik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams — užkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su Livonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą.

PDF 180

Pirmuoju tokiu draugu visuomet būdavo Ordinas. Bet ir pastarasis, bauginamas Vytauto laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne tik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams — užkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su Livonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą. Todėl jie ir juto reikalą kaip nors susiartinti su Lietuva, kad nors tuo tarpu iš jos ką nors laimėtų.

PDF 166

Pranešimas apie jos mirtį yra 74 Livonijos ordino magistro laiške Degu i gne sHistoiredes Huns. T. IU, Prūsijos magistrui, rašytame iš Ry- 374. Długosz, Hist. Polon. Il, 1418gos 1418 metų rugpjūčio 11 dieną; 1419 m. ir Naruszewicz Taurykū, iš pastarojo aišku, kad kunigaikštie- p. 78.

PDF 50

29 D o g i e 1 Codex Diplomat. T. V, p. 80. Induciae inter Magistrum Livoniae et Magnum Regem Lettoviae Jagellonem, cum exclusione Regis Keystuten et terrae Samogitiae. Datum in castro nostro. RigaeA. D. 1380.feria proxima qua cantatur „ oculi post dominicam" [Paliaubos tarp Livonijos magistro ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos, nušalinus kunigaikštį Kęstutį ir Žemaitijos žemę. Duota Viešpaties metais 1380 artimiausią šiokiadienį, kurį giedama „oculi post dominicam"], tai yra kovo 26-ą.

PDF 341

Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dera žinoti, kad Maskvos ginklų įveiktas ir sutriuškintas garbusis ir kilnusis ponas Go tardas Ketleris, Teutonų ordino Livonijoje magistras, vildamasis mūsų ištikimybės ir pritarimo, patikėjo mums save, ordiną bei valdas ir, jei juos imtumėmės ginti, pažadėjo mums perduoti kai kurias pilis ir apskritis, tačiau su konkrečiomis abiejų pusių sąlygomis, raštu ir priesaika iškilmingai patvirtintomis. Tarp jų buvo išsakyta ir tokia, kad tiems žmonėms, kurie mums su pačiomis apskritimis atitektų, šventomis apeigomis, taip pat su papročiais ir ypač religija, išpažįstančia Augustino tikėjimą, leistume laisvai naudotis.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

IV KNYGA Žygimantas Augustas, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dera žinoti, kad Maskvos ginklų įveiktas ir sutriuškintas garbusis ir kilnusis ponas Go tardas Ketleris, Teutonų ordino Livonijoje magistras, vildamasis mūsų ištikimybės ir pritarimo, patikėjo mums save, ordiną bei valdas ir, jei juos imtumėmės ginti, pažadėjo mums perduoti kai kurias pilis ir apskritis, tačiau su konkrečiomis abiejų pusių sąlygomis, raštu ir priesaika iškilmingai patvirtintomis.

PDF 31

Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą. Po Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus Lietuvoje nužudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai, vienas išvytas.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kartais teigiama, kad Mindaugas atsimetė ir nuo krikščionybės. Tačiau praėjus keletui metų po Mindaugo mirties, 1268-aisiais, popiežius Klemensas IV bulėje Mindaugą vadina „šviesaus atminimo valdovu“. Mindaugo krikštas nepašalino ordinų pavojaus, be to, buvo prarasta etninės Lietuvos dalis – Žemaitija.

PDF 178

Be metų (turbūt, 1396). (Iš originalo Karaliaučiaus Slaptajame Archyve) Adresas toks: „Dėmė Erwerdighen Meister to Lyfflande mit Werdicheit kome desse Breef dorch dach und nacht sunder alle sümen B." (Didžiai gerbiamam Livonijos magistrui šis laiškas turi būti tikrai ir nedelsiant atiduotas).

PDF 140-141

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje. **Tanenbergo mūšis 1410 m.

PDF 178-179

Mūsų nuomonę apie šio laiško senumą patvirtina ne tik jo pobūdis, bet ir ta užuomina apie Švitrigailos paėmimą 162 ## Puslapis 179 Il KNYGA neleidžia manyti buvus kitus metus, juk kaip tik tuo laiku Vytautas su Smolensko pulkais Švitrigailos ir Livonijos užimtą Vitebską po keturių savaičių apgulties atgavo ir patį Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kaip buvo išvaduotas Švitrigaila ir kitos žinios iš šio laiško iki šiol istorijoje nebuvo minimos.

PDF 294

Apsirūpinus artilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dideles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti gausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žygiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino magistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Rygos arkivyskupą. Bet šis žygis greitai baigėsi dėl didžiojo magistro visiško nuolankumo Žygimantui Augustui ir pripažinimo jam valdžios Livonijoje.

PDF 79

Iškilmingas tos sutarties ratifikavimas (patvirtinimas) įvyko tų pačių metų spalių 12 d. Salyno saloj (Nemune). Dalyvavo Prūsų ir Livonijos Ordinų magistrai, Varmijos ir Sambijos vyskupai ir daug komtūrų.

PDF 14

Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52.

PDF 136

Livonijos Ordinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai jiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų žemes. Tokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Vakarų ir Rytų Bažnyčių suvienijimą Lietuvos žemėse.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Livonijos Ordinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai jiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų žemes. Tokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Va­

PDF 136

Bet daugiausia Vytautas širdo ant Livonijos Ordino, kuris tuo pat laiku, kai Konstancijon buvo siunčiamas Cemblakas, padarė su Pskovu 10 metų sutartį, nukreiptą prieš Vytautą. Vytautas išmetinėjo Ordinui, kad negarbinga susidėti su nekatalikais prieš jį kataliką, ir grasino pasiųsti skundą Konstancijos susirinkimui; bet ir tas nieko nepadėjo, nes po kelių metų Ordinas padarė amžiną taiką ir su Naugardu D. (1421).

PDF 28

Ordino pajėgos 1260 m. Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo sutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių ordinų pajėgos, broliai riteriai ir i 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių “prievarta buriami kariai (prūsai pamedėnai, notangai, varmiai, sembai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš Vokietijos žemių 30 naujai įstojusių Ordino brolių būrys, Revelio (Talino) danų kariuomenė, vadovaujama švedų kunigaikščio Karolio, turėjusio dar savo būrį.

PDF 178

Be metų (turbūt, 1396). (Iš originalo Karaliaučiaus Slaptajame Archyve) Adresas toks: „Dėmė Erwerdighen Meister to Lyfflande mit Werdicheit kome desse Breef dorch dach und nacht sunder alle sümen B." (Didžiai gerbiamam Livonijos magistrui šis laiškas turi būti tikrai ir nedelsiant atiduotas).

PDF 31

Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – karūna.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygoje, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus Andriaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.

PDF 50

29 D o g i e 1 Codex Diplomat. T. V, p. 80. Induciae inter Magistrum Livoniae et Magnum Regem Lettoviae Jagellonem, cum exclusione Regis Keystuten et terrae Samogitiae. Datum in castro nostro. RigaeA. D. 1380.feria proxima qua cantatur „ oculi post dominicam" [Paliaubos tarp Livonijos magistro ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos, nušalinus kunigaikštį Kęstutį ir Žemaitijos žemę. Duota Viešpaties metais 1380 artimiausią šiokiadienį, kurį giedama „oculi post dominicam"], tai yra kovo 26-ą.

PDF 107

Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiuntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad niekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinėjami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir popiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse niekada nebuvo dėl jų suabejojęs. Jeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu rašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos miestams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liudijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote esant. Išorinį įrodymą randame pasakytą pirmiausia J e r o š i n o, p. 349: „Tuo metu Rygos gyventojai ir jų arkivyskupas, popiežiaus rūmų valia jiems atsiųstas, vis dar vaidijosi su Livonijos ordino broliais ir per pasiuntinius plačiai paskelbė kai kuriuose pajūrio miestuose ir laiškus, be to, dargi įsakė pamokslininkams per pamaldas juos viešai skelbti/tuo broliams kryžiuočiams skriaudą darydami, skleidė melą, esą rusinai ir lietuviai gera valia pareiškę norą krikščionių papročiu krikštytis, bet jiems to daryti neleidžiama.

PDF 148

Užėmusi Ukmergę, po to Visevaldės45 pilį, kai prisiartino Livonijos magistro į pagalbą vedami pulkai, kurių Valenrodas laukė, visa kariauna pasuko Vilniaus link, norėdama Lietuvai ir lenkams suduoti galutinį smūgį. Tačiau atėjus gandui apie tokį didelį žygį, Vilniuje lietuvių irgi buvo imtasi ypatingų priemonių šalies sostinei ginti.

PDF 228

Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. jis buvo tų pačių kryžiuočių ordino šaka (žiūr. 50—51 psl.), bet, turėdamas skirtingas sąlygas, jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką politiką. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikštyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą.

PDF 140-141

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje. **Tanenbergo mūšis 1410 m.

PDF 236

Kautynės prasidėjo prie mažo upelio, laukuose, netoli nuo dabartinės bažnyčios. Mūšis buvo įnirtingas ir žiaurus, kol pagaliau pralaužtos vokiečių ir rusų rikiuotės pradėjo bėgti iš mūšio lauko. Čia žuvo daugybė livoniečių, tarp jų - Frankas Kirskorffas, Kalavijuočių riterių ordino magistras.

PDF 267

1424 metais buvo dar padaryta prekybos sutartis Niešavo miestelyje. Čia aktu, pavadintu „über transitus“ (laisvas tranzitas), nustatyta, kad Lietuvos, Žemaičių, Lenkijos, Maskvos ir Rusijos pirkliai galės visai laisvai prekiauti Vokiečių ir Livonijos Ordinų žemėse, o šių pastarųjų pirkliai — aukščiau išvardintuose kraštuose^4 ). Tuo būdu buvo užbaigti painūs ir daug lietuvių prekybą trukdę neramumai.

PDF 155-156

Paimtas su žmona ir vaikais, kunigaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lietuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 33

Jis tuojau nusprendė ne tik veikti, patikėdamas Vokiečių Ordino įspėjimui, bet jau ir anksčiau iš visos susidariusios situacijos nujautė slaptus Jogailos susitarimus su kryžiuočiais. Kai šie, pavyzdžiui, naikino Kęstučio žemes, tai Jogaila pagalbos siuntimu visai nesirūpino, o kada tuo pačiu laiku Skirgaila apsiautė Polocką, iš kurio jis buvo išvytas po Algirdo sūnaus Andriejaus Algirdaičio išėjimo, tai Jogailos kariuomenė kartu su Livonijos magistru tuoj atsiuntė jam talkon savo būrius^1 ).

PDF 156

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

PDF 29

Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam tapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminaičiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diplomatija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą.

PDF 128

Europą, atitaisė klaidingą apie Lietuvą katalikiškų tautų nuomonę, bet dar buvo susirinkimo už atliktą katalikybės darbą pagirtas. Konstancijos susirikimas Vytautą padarė Livonijos vyskupų globėju, nes šias vyskupijas Livonijos Ordinas, savo nepasotinama politika, dažnai nuskriausdavo. Popiežius Martynas V, Konstancijos susirinkime išrinktas, Vytautą ir Jogailą paskyrė (1417.

PDF 148

Užėmusi Ukmergę, po to Visevaldės45 pilį, kai prisiartino Livonijos magistro į pagalbą vedami pulkai, kurių Valenrodas laukė, visa kariauna pasuko Vilniaus link, norėdama Lietuvai ir lenkams suduoti galutinį smūgį. Tačiau atėjus gandui apie tokį didelį žygį, Vilniuje lietuvių irgi buvo imtasi ypatingų priemonių šalies sostinei ginti.

PDF 209

(Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – karūna.

PDF 235

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė šios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žygimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lietuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė netoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai pragaištingų konkurentų, varžybas. Tas įsimintinas mūšis 20 Kotzebue Switrigail, p.

PDF 136

Bet daugiausia Vytautas širdo ant Livonijos Ordino, kuris tuo pat laiku, kai Konstancijon buvo siunčiamas Cemblakas, padarė su Pskovu 10 metų sutartį, nukreiptą prieš Vytautą. Vytautas išmetinėjo Ordinui, kad negarbinga susidėti su nekatalikais prieš jį kataliką, ir grasino pasiųsti skundą Konstancijos susirinkimui; bet ir tas nieko nepadėjo, nes po kelių metų Ordinas padarė amžiną taiką ir su Naugardu D. (1421).

PDF 132

Pasinaudodamas Žemaičių krikštu, Vytautas atakavo Vokiečių ir Livonijos Ordinus Konstancijoje, kovojo dėl savo ir Lietuvos garbės Vak. Europoje, norėjo atpalaiduoti Lietuvos bažnyčią iš lenkų įtakos, vedė platų susirašinėjimą su popiežiaus Kurija. Bet svarbiausia yra tai, kad Žemaičių krikštas buvo sujungtas su jų galutiniu išvadavimu iš Vok.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Ji buvo artimai surišta su Vytauto politika. Pasinaudodamas Žemaičių krikštu, Vytautas atakavo Vokiečių ir Livonijos Ordinus Konstancijoje, kovojo dėl savo ir Lietuvos garbės Vak.

PDF 29

Mūšio padariniai 1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšis yra vienas pačių didžiausių Lietuvos kare prieš Kryžiuočių ordino agresiją ir pats didžiausias xIII a. baltų kovose. Tai europinės reikšmės mūšis, kai vienu smūgiu buvo sutriuškintos abi Ordino šakos, teutonų Livonijos ir Prūsijos kryžiuočiai bei jų talkininkai - Vakarų riteriai, Romos kurijos tarptautiniu mastu sušaukti kovai prieš „totorius“, bet nukreipti savo ir Ordino tikslams prieš Lietuvą vykdyti.

PDF 73

Bet tuo laiku prisiartino su didele kariuomene Vytautas ir staiga užpuolė priešus, atstatančius pilį. Tuo tarpu atsiskubino ir kryžiuočiams į pagalbą Livonijos Ordinas ir daugiau kariuomenės iš Prūsų. Vytautas turėjo trauktis atgal Vilniaus link.

PDF 139

Netrukus sąjungininkai puolė miestą. Vytautas su žemaičiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai kovėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir Prūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro sienų. Visos tuometinės artilerijos karo mašinos ir ugniasvaidės bombardos ėmė be paliovos ir pašėlusiai šaudyti.

PDF 31

Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą. Po Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus Lietuvoje nužudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai, vienas išvytas.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygoje, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus Andriaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.

PDF 184

136, N533 Dinaburgo komtūro pranešimas Livonijos magistrui apie Vilniaus miesto, tenykštės kapitulos ir pilies gaisrą, apie nuostolius, kokių per tai patyrė Vytautas. Rašyta: Liksnoje penktadienį prieš Šv. Gertrūdą (kovo 17-ą). Be metų (tikriausiai 1399).

PDF 184

136, N533 Dinaburgo komtūro pranešimas Livonijos magistrui apie Vilniaus miesto, tenykštės kapitulos ir pilies gaisrą, apie nuostolius, kokių per tai patyrė Vytautas. Rašyta: Liksnoje penktadienį prieš Šv. Gertrūdą (kovo 17-ą). Be metų (tikriausiai 1399).

PDF 75

Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes, tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Tuo būdu ordinas atsilaikė, kai kur net pasistūmėjo į Lietuvos pusę.

PDF 123

Tatai atliko jau Vytautas. Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas, Livonijos ordinas, mažai tedalyvavo kare. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis, jis grįžo namo.

PDF 86

Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drąsos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirmame susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo. Mirus apie tuos mėtos kalvos prie Šventosios upės statulą, Šiuo metu ten giraitė, tebeturinti senąjį vardą: palaidoto kunigaikš- 1225 m eta i L iv o n ijo s v o k ie č ia i su m u ša m i že m a ičių ir lie tu v ių jos vokiečiai pirmą kartą patyrė stambų pralaimėjimą nuo lietuvių ir žemaičių. Pavergę Livoniją, jie užpuolė kuršius, kurie anuo metu priklausė Lietuvai; dangU ten is — L ie tu vo s b e i Ž e m a itijo s k u n ig a ik štis tus Kukovaičiui, valdžią senojoje Lietuvoje (Užneryje) ir Žemaitijoje perėmė jo sūnus Utenis.

PDF 514

Tuo tarpu karalius, numetęs nuo galvos šį rūpestį, iš paskutiniųjų ėmė rengtis naujam žygiui prieš kryžiuočius: sulaukęs lietuvių pagalbos, daliai kaR en giasi ka ru i p rie š riuomenės įsakė saugoti Lik ry ž iu o č iu s vonijos pasienį, kad pro ten kokie karių būriai negalėtų laisvai traukti į Prūsiją. Didesnę dalį nusiuntė į lenkų stovyklą. Ir vieni, ir kiti puikiai atliko pavestus uždavinius. Septyni šimtai Livonij rs raitelių, išsiųstų kariauti Prūsijoje, susiruošė į žygį 1466 m e ta i žiemos pabaigoje, manydami, L iv o n ijo s raiteliai žūjog tada bus lengviau išvensta Ž e m a itijo je gti lietuvių saugų.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Kai šitaip klostėsi reikalai Prūsijos pasienyje, Livonija, vildamasi pastovios taikos, ilsėjosi nuo karo. Fridrichas, Rygos vyskupas, gal asmeniškai jausdamas Gediminui dėkingumą už ne vieną kartą suteiktą pagalbą, o gal gailėdamasis karų nukamuotos Livonijos, bandė amžiams sutaikyti Livonijos ordiną ir Lietuvą. Tuo reikalu jis pasitelkė popiežiaus Jono XXII autoritetą, norėdamas Livonijos ordiną aukščiausios galios vardu priversti pagalvoti apie taiką, o lietuvius, garbingai pasiuntinybei tarpininkaujant, paskatinti priimti krikščionybę.

PDF 514

Tuo tarpu karalius, numetęs nuo galvos šį rūpestį, iš paskutiniųjų ėmė rengtis naujam žygiui prieš kryžiuočius: sulaukęs lietuvių pagalbos, daliai kaR en giasi ka ru i p rie š riuomenės įsakė saugoti Lik ry ž iu o č iu s vonijos pasienį, kad pro ten kokie karių būriai negalėtų laisvai traukti į Prūsiją. Didesnę dalį nusiuntė į lenkų stovyklą. Ir vieni, ir kiti puikiai atliko pavestus uždavinius. Septyni šimtai Livonij rs raitelių, išsiųstų kariauti Prūsijoje, susiruošė į žygį 1466 m e ta i žiemos pabaigoje, manydami, L iv o n ijo s raiteliai žūjog tada bus lengviau išvensta Ž e m a itijo je gti lietuvių saugų.

PDF 571-572

K aras su L ivo n ija Kai Lietuvoje viešpatavo ramybė, kaimyninėje Livonijoje siautėjo karas. Valteriui Pletenbergui, Livonijos magistrui, iš tiesų labai sekėsi kariauti: keliose kautynėse sumušęs stiprias maskvėnų jėgas, jis įniko siaubti Ivano valdas. Turėdamas apie keturis tūkstančius vyrų, jis nusigavo netoli Pskovo, bet čia jį apsupo devyniasdešimt tūkstančių priešo karių, rodėsi, jog nebetoli ir paskutinioji.

PDF 108-109

Ir išvažinėjo savo keliais. Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių valdžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš juos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, bet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis išmušė tą vokiečių kariuomenę5 .

PDF 87

Tie patys riteriai buvo pakviesti Konrado, Mazovijos kunigaikščio, bei Kristijono, Kulmo vyskupo, į Dobrynę, kad taip sėkmingai, kaip buvo pavergę latvius Livonijoje, dabar iš Dobrynės gintų nuo prūsų Mažo vi ją bei Lenkiją; ištisas dvi dienas atkakliai kovoję, jie buvo lietuvių ir prūsų išžudyti, ir tik penki beišnešė galvas iš tų skerdynių. Taip jie prarado bet kokią viltį įsikurti Dobrynėje, šitai davė Konradui dingstį kreiptis į kitus riterius, skirtingos nei Livonijos regulos, ir šiuos kviesti iš Vokietijos; kaip ir visi, juos vėliau vadinsiu kryžiuočiais. Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis LiL en kai k v ie č ia iš V o vonijos riteriams, dabar liek ie tijo s į P rū siją k r y tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių.

PDF 87

Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis LiL en kai k v ie č ia iš V o vonijos riteriams, dabar liek ie tijo s į P rū siją k r y tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių. Sutelkus didžiulę kuršių ir žemaičių kariuomenę, buvo nusiaubti dideli Livonijos plotai. Šitaip Utenis privertė priešą liautis puldinėjus Žemaitiją ir ginti savo kraštą.