Livonijos ordinas

PDF 209

Fridrichas, Rygos vyskupas, gal asmeniškai jausdamas Gediminui dėkingumą už ne vieną kartą suteiktą pagalbą, o gal gailėdamasis karų nukamuotos Livonijos, bandė amžiams sutaikyti Livonijos ordiną ir Lietuvą. Tuo reikalu jis pasitelkė popiežiaus Jono XXII autoritetą, norėdamas Livonijos ordiną aukščiausios galios vardu priversti pagalvoti apie taiką, o lietuvius, garbingai pasiuntinybei tarpininkaujant, paskatinti priimti krikščionybę. Ir viena, ir kita šalis uoliai veikė: pasiuntiniais tapo Alėto vyskupas Baltramiejus ir šv.

PDF 73

Tuo tarpu atsiskubino ir kryžiuočiams į pagalbą Livonijos Ordinas ir daugiau kariuomenės iš Prūsų. Vytautas turėjo trauktis atgal Vilniaus link. Ordino kariuomenė patraukė iš paskos.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rugpiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis. Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 366

Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni. Su Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia Šventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »). Bet tos senos ribos reiškė ne tas sienas, kai Žemaičių kraštas priklausė ordinni, o anas sienas, kurios buvo senovėje tarp Livonijos ir Žemaičių, Lietuvos ir Rusijos žemių^32.

PDF 304

Į kovą prieš ordiną Lietuvos valdovai įtraukė visą didžiąją kunigaikštiją. Per vieną šimtą metų, prieš Algirdui užmerkiant akis, iš, palyginti, dar nedidelės Mindaugo valstybės buvo pasidariusi plati rytų Europos «imperija ». Nuo Lenkijos pakraščio, nuo Prūsų ir Livonijos ordino sienų, šiaurės rytuose ji siekė Volgos aukštupių (Rževo).

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Tik paėmę Kauną, Nemuno žemupyje privertę lietuvius pasitraukti nuo krantų, juose prisistatę savo pilių, be to, laimėję prie Rudavos, kryžiuočiai jau pasijuto stipresni. Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o 1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.

PDF 240

Po laikino atodūsio, nuo 1328 Lietuvą vėl užgulė sunki našta. Prūsų kryžiuočiams kariaujant su Lenkijos Kazimieru, Lietuvą puolė Livonijos ordinas. Tada vėl, Livonijoje prasidėjus vidaus karui, atsinaujino Gedimino ir rygiečių sąjunga.

PDF 195

Livonijos ordino vicemagistras maldavo pagalbos iš Liubeko miesto, skųsdamasis, jog ordinas turėjęs daug nuostolių arkliais, ginklais ir kitokiomis gėrybėmis^174. Krinta į akį tai, kad Eiliuotinė Livonijos kronika, palyginti, plačiai aprašydama tą pagonių žygį, jau visai atskirai nemini žemaičių, apie kuriuos paprastai viską dešimtimis kartų vis tiksliai pažymėdavo.

PDF 349

Bet (1410.VIII.) Livonijos kariuomenė laivais atvyko Sembon.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

sus šauksmas ir iš pasalų iššoko lietuvių kariai. Netikėto antpuolio išgąsdinti Livonijos raiteliai, gal norėdami užimti patogesnę kovos poziciją, gal pabėgti, paspaudė pentinais žirgus ir, suvirtę į griovius, visi susirado čia galą.

PDF 258

Kitų metų žiemą (1364.I.) kryžiuočiai, talkinami Pfalzgrafo Ruprechto ir jo palydovų, per Ariogalos, Pernaravos sritis patraukė iki Žeimių, kur buvo įsiveržusi ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė.

PDF 260

Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o 1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos. Kad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algirdas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.

PDF 240

«Sühnenbrief», išpažindami kaltes, rygiečiai be kitko pažymėjo, kad, jiems bendradarbiaujant su pagonimis, ordinui teko patirti « nepakeliamų nuostolių, daug bėdų (muitas tribulationes) ir sunkių persekiojimų»^2. Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš ordiną, kuris, vidaus priešą įveikęs ir pačią Rygą užvaldęs, beveik iki pat Gedimino valdymo galo darė Lietuvon puolimus. 1331- 1333 m.

PDF 258

Kitų metų žiemą (1364.I.) kryžiuočiai, talkinami Pfalzgrafo Ruprechto ir jo palydovų, per Ariogalos, Pernaravos sritis patraukė iki Žeimių, kur buvo įsiveržusi ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė.

PDF 178

Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką; kad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos kunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tarnausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo. Be metų (turbūt, 1396).

PDF 237

3 Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, 1381 m. grįžęs iš emigracijos į Polocką, antrą kartą stojo prieš Jogailą ryšium su jo iškilimu į Lenkijos karalius. Užsibrėžęs atplėšti Polocko kunigaikštystę nuo LDK ir paversti ją savo įpėdinių valdoma atskira valstybe, Andrius Algirdaitis 1385 m. spalio 10 d. aktu pasidavė Livonijos ordinui kaip pastarojo vasalas. 1386 m. vasario mėn, apie 20 d. Andriaus Algirdaičlo pajėgos užėmė du valsčius Polocko ir Vitebsko kunigaikštysčių pasienyje.

PDF 177

, kai iš Prūsų ordino Vytautas terorizavo pusbrolį Jogailą, priversdamas jį nusileisti^85. Mindaugui buvo savotiška laimė, kad Tautvilas krikštijosi pas Rygos arkivyskupą, kuriam nebenorėjo paklusti Livonijos ordinas. Naudodamasis tokia savo priešų nesantaika, Mindaugas pirmasis iš lietuvių kunigaikščių gelbėjosi iš savo sunkios padėties, kreipdamasis į Livonijos ordino magistrą ir siųsdamas jam įvairių brangių dovanų^86.

PDF 334

Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsakymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai — ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo Karūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.

PDF 334

Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsakymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai — ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo Karūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.

PDF 240

«Sühnenbrief», išpažindami kaltes, rygiečiai be kitko pažymėjo, kad, jiems bendradarbiaujant su pagonimis, ordinui teko patirti « nepakeliamų nuostolių, daug bėdų (muitas tribulationes) ir sunkių persekiojimų»^2. Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš ordiną, kuris, vidaus priešą įveikęs ir pačią Rygą užvaldęs, beveik iki pat Gedimino valdymo galo darė Lietuvon puolimus. 1331- 1333 m.

PDF 349

Kronikininko žodžiais, «Vytautas ėmė smarkiai bijoti, kad karaliui (Jogailai) visą Prūsiją paėmus, jis (Vytautas) gali būti numestas nuo sosto»^31. Tad, Jogailos pasiųstas prieš Livonijos kariuomenę^32 , Vytautas padaręs taiką, nes iš Livonijos ordino gavęs pažadą, kad jam bus pripažinta Sūduva ir Žemaičiai. Vytautui labiau rūpėjęs Lietuvos atstatymas, o ne Lenkijos reikalas^33.

PDF 208

O Ceklis, tas reikalingas tiltas tarp abiejų ordino šakų, buvo skaudžini pralaimėtas, ir jį atgauti viltys atgijo tik XIV amž. gale, kai Gedimino anūkai, tarp savęs vaidydamiesi, ėmė Žemaičius užrašinėti ordinui. Nuo Mindaugo krikšto Livonijos ordinas buvo įsigijęs įtakos į Lietuvos vidaus santykius. Traidenio laikais Lietuva vėl grįžo prie pagoniškų laikų politikos ir vykdė energingus žygius į kryžiuočių valdas.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rugpiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis. Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rugpiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis. Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 178

Be metų (turbūt, 1396). (Iš originalo Karaliaučiaus Slaptajame Archyve) Adresas toks: „Dėmė Erwerdighen Meister to Lyfflande mit Werdicheit kome desse Breef dorch dach und nacht sunder alle sümen B." (Didžiai gerbiamam Livonijos magistrui šis laiškas turi būti tikrai ir nedelsiant atiduotas).

PDF 148

Užėmusi Ukmergę, po to Visevaldės45 pilį, kai prisiartino Livonijos magistro į pagalbą vedami pulkai, kurių Valenrodas laukė, visa kariauna pasuko Vilniaus link, norėdama Lietuvai ir lenkams suduoti galutinį smūgį. Tačiau atėjus gandui apie tokį didelį žygį, Vilniuje lietuvių irgi buvo imtasi ypatingų priemonių šalies sostinei ginti.

PDF 140-141

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje. **Tanenbergo mūšis 1410 m.

PDF 140-141

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje. **Tanenbergo mūšis 1410 m.

PDF 209

(Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo.

PDF 31

Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą.

PDF 178

Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką; kad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos kunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tarnausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo. Be metų (turbūt, 1396).

PDF 514

Tuo tarpu karalius, numetęs nuo galvos šį rūpestį, iš paskutiniųjų ėmė rengtis naujam žygiui prieš kryžiuočius: sulaukęs lietuvių pagalbos, daliai kaR en giasi ka ru i p rie š riuomenės įsakė saugoti Lik ry ž iu o č iu s vonijos pasienį, kad pro ten kokie karių būriai negalėtų laisvai traukti į Prūsiją. Didesnę dalį nusiuntė į lenkų stovyklą. Ir vieni, ir kiti puikiai atliko pavestus uždavinius. Septyni šimtai Livonij rs raitelių, išsiųstų kariauti Prūsijoje, susiruošė į žygį 1466 m e ta i žiemos pabaigoje, manydami, L iv o n ijo s raiteliai žūjog tada bus lengviau išvensta Ž e m a itijo je gti lietuvių saugų.

PDF 154

M aršalka patraukė pirmas, kelią palengvindamas, už jo, įžymių atvykėlių ir Sambijos vyskupo lydimas, nem ažą kariauną vesdamas, traukė didysis magistras, davė įsakymą ir Livonijos magistrui Arnoldui Fitingofui, kad su savo riteriais tarp Nevėžio ir Neries prie jo prisijungtų.

PDF 375

Šie įvykiai labai išgąsdino Livonijos riterius, todėl jie patys pasiūlė sudaryti paliaubas, kad neprisiviliotų priešo į savo žemes'.

PDF 386

Kariauna priartėjo, laivai iš Nemuno įplaukė į Nerį, kunigaikštis Vytautas, lydimas Livonijos magistro Venemaro Brugenojės, irgi atžygiavo su atsargos pulkais. Tad visa kariauna, užlaikydama Skirgailą Visevaldėje, persikėlė per upę ir patraukė Vilniaus

PDF 439

Ėjo jau aštuntoji apgulties diena, kai Livonijos magistras atvedė tokią gausią kariauną, kad puolėjų gretų linija galėjo nusidriekti palei Nerį iš abiejų pilies pusių, kur buvo pastatyti du tiltai palaikyti ryšį su krantu priešingoje pusėje, iš kur buvo imta vežti didelius maisto krovinius, o apsuptiesiems buvo nutrauktas ryšys su kitu krantu ir flotile upėje.

PDF 90-91

Be išsamaus išvardijimo taikos sutarties tarpininkų, arkivyskupo ir Rygos kapitulos, Eželio* vyskupo, Dorpato vyskupo ir paties miesto vyskupo, Danijos karaliaus ginkluoto būrio vado, Vokiečių ordinom ir Rygos miesto pusės ir be nurodymo žemių, kurias tos sutarties sąlygos turėjo paliesti1 1 , nieko daugiau nebuvo, tik keli punktai apie saugumą keliauninkų abiejų besitariančių pusių kraštuose, apie teisišką sprendimą gin­ * wenbrulie), Mintaujos komtūras ir Eželis (Oeselis), dab. Saremas brolis Otto (Blanehom). m n Iš Ordino Livonijoje pusės paminėti Prie Ordino valdų buvo priskirta ir tik: brolis lonas de Lovenbinkė (Lo- kryžiuočių pilis Memelyje. 74 ## Puslapis 91 I KNYGA čų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grąžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t.

PDF 90-91

Be išsamaus išvardijimo taikos sutarties tarpininkų, arkivyskupo ir Rygos kapitulos, Eželio* vyskupo, Dorpato vyskupo ir paties miesto vyskupo, Danijos karaliaus ginkluoto būrio vado, Vokiečių ordinom ir Rygos miesto pusės ir be nurodymo žemių, kurias tos sutarties sąlygos turėjo paliesti1 1 , nieko daugiau nebuvo, tik keli punktai apie saugumą keliauninkų abiejų besitariančių pusių kraštuose, apie teisišką sprendimą gin­ * wenbrulie), Mintaujos komtūras ir Eželis (Oeselis), dab. Saremas brolis Otto (Blanehom). m n Iš Ordino Livonijoje pusės paminėti Prie Ordino valdų buvo priskirta ir tik: brolis lonas de Lovenbinkė (Lo- kryžiuočių pilis Memelyje. 74 ## Puslapis 91 I KNYGA čų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grąžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t.

PDF 30

d ir kaip būtų, XIII–XVI a. Vokiečių ar Livonijos ordinai (vėliau Prūsija ir Livonija), Mozūrija (vėliau Lenkija), Krymo chanatas, Turkija, Moldova ir Vengrija, senrusių kunigaikštijos, Maskva (vėliau Rusija) negalėjo abejoti LDK egzistavimo realumu. X

PDF 318

Sutelktieji 1500/1501 m. žiemų Vilniuje algininkai 1501 m. vasarų buvo nukreipti į Polocko ruožų ir turėjo veikti sutartinai su Livonijos ordino kariuomene; pastaroji pagal 1501.ID.3 sutartį įstojo į karų LDK pusėje ir 1501.VIIL28 sumušė maskvėnų kariuomenę ties Izborsku.

PDF 97

Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“).