Kojelavičiaus pasakojime Rygos vyskupas Fridrichas bandė sutaikyti Livonijos ordiną ir Lietuvą, gal dėkodamas Gediminui arba gailėdamasis Livonijos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 209
Fridrichas, \nRygos vyskupas, gal asme\nniškai jausdamas Gediminui \ndėkingumą už ne vieną kar\ntą suteiktą pagalbą, o gal \ngailėdamasis karų nukamuotos Livonijos, bandė am\nžiams sutaikyti Livonijos ordiną ir Lietuvą. Tuo rei\nkalu jis pasitelkė popiežiaus Jono XXII autoritetą, no\nrėdamas Livonijos ordiną aukščiausios galios vardu \npriversti pagalvoti apie taiką, o lietuvius, garbingai \npasiuntinybei tarpininkaujant, paskatinti priimti krikš\nčionybę. Ir viena, ir kita šalis uoliai veikė: pasiunti\nniais tapo Alėto vyskupas Baltramiejus ir šv.
Livonijos ordinas atskubėjo į pagalbą kryžiuočiams, o Vytautas turėjo trauktis Vilniaus link.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 73
Tuo tarpu atsiskubino ir kryžiuočiams į pa galbą Livonijos Ordinas ir daugiau kariuomenės iš Prūsų. Vy tautas turėjo trauktis atgal Vilniaus link. Ordino kariuomenė patraukė iš paskos.
Ordino kronikose 1345–1382 m. suregistruoti 66 Prūsų kryžiuočių ir 30 Livonijos žygių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 262
O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.
Siena su Livonijos ordinu prasidėjo į Baltiją įtekančia Šventosios upe ir toliau rėmėsi senomis ribomis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni. Su Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia Šventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »). Bet tos senos ribos reiškė ne tas sienas, kai Žemaičių kraštas pri klausė ordinni, o anas sienas, kurios buvo senovėje tarp Livonijos ir Žemaičių, Lietuvos ir Rusijos žemių^32.
Lietuvos valdovai į kovą prieš Ordiną įtraukė visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 304
Į kovą prieš ordiną Lietuvos valdovai įtraukė visą didžiąją kunigaikštiją. Per vieną šimtą metų, prieš Algirdui užmerkiant akis, iš, palyginti, dar nedidelės Mindaugo valstybės buvo pasida riusi plati rytų Europos «imperija ». Nuo Lenkijos pakraščio, nuo Prūsų ir Livonijos ordino sienų, šiaurės rytuose ji siekė Volgos aukštupių (Rževo).
1372 m. kryžiuočiai Lietuvą puolė vienu metu iš Prūsijos ir Livonijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Tik paėmę Kauną, Nemuno žemu\npyje privertę lietuvius pasitraukti nuo krantų, juose prisistatę savo\npilių, be to, laimėję prie Rudavos, kryžiuočiai jau pasijuto stipresni.\nJie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.
Prūsų kryžiuočiams kariaujant su Lenkijos Kazimieru, Lietuvą puolė Livonijos ordinas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 240
Po laikino atodūsio, nuo 1328 Lietuvą vėl užgulė sunki našta. Prūsų kryžiuočiams kariaujant su Lenkijos Kazimieru, Lietuvą puolė Livonijos ordinas. Tada vėl, Livonijoje prasidėjus vidaus karui, atsinaujino Gedimino ir rygiečių sąjunga.
Livonijos ordino vicemagistras prašė Liubeko pagalbos, skųsdamasis dideliais ordino nuostoliais arkliais, ginklais ir gėrybėmis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 195
Livonijos ordino vicemagistras maldavo pagalbos\niš Liubeko miesto, skųsdamasis, jog ordinas turėjęs daug nuostolių\narkliais, ginklais ir kitokiomis gėrybėmis^174. Krinta į akį tai, kad\nEiliuotinė Livonijos kronika, palyginti, plačiai aprašydama tą pa\ngonių žygį, jau visai atskirai nemini žemaičių, apie kuriuos paprastai\nviską dešimtimis kartų vis tiksliai pažymėdavo.
1410 m. rugpjūtį Livonijos kariuomenė laivais atvyko į Sembą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 349
Bet (1410.VIII.) Livonijos kariuomenė laivais atvyko Sembon.
Ne tikėto antpuolio išgąsdinti Livonijos raiteliai, gal no rėdami užimti patogesnę kovos poziciją, gal pabėgti, paspaudė pentinais žirgus ir, suvirtę į griovius, visi su sirado čia galą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
sus šauksmas ir iš pasalų iššoko lietuvių kariai. Ne\ntikėto antpuolio išgąsdinti Livonijos raiteliai, gal no\nrėdami užimti patogesnę kovos poziciją, gal \npabėgti, \npaspaudė pentinais žirgus ir, suvirtę į griovius, visi su\nsirado čia galą.
1364 m. žiemą Livonijos kryžiuočių kariuomenė buvo įsiveržusi iki Žeimių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Kitų metų žiemą (1364.I.) kryžiuočiai, talkinami Pfalzgrafo\nRuprechto ir jo palydovų, per Ariogalos, Pernaravos sritis patraukė\niki Žeimių, kur buvo įsiveržusi ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė.
1372 m. Lietuva vienu metu buvo puolama iš Prūsijos ir Livonijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 260
Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.\nKad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algir\ndas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.
Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš Livonijos ordiną, kuris beveik iki Gedimino valdymo pabaigos puldinėjo Lietuvą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 240
«Sühnenbrief», išpažindami kaltes, rygiečiai be kitko pažymėjo,\nkad, jiems bendradarbiaujant su pagonimis, ordinui teko patirti\n« nepakeliamų nuostolių, daug bėdų (muitas tribulationes) ir sunkių\npersekiojimų»^2. Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš\nordiną, kuris, vidaus priešą įveikęs ir pačią Rygą užvaldęs, beveik\niki pat Gedimino valdymo galo darė Lietuvon puolimus. 1331-\n1333 m.
1364 m. sausį Livonijos kryžiuočių kariuomenė buvo įsiveržusi iki Žeimių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Kitų metų žiemą (1364.I.) kryžiuočiai, talkinami Pfalzgrafo\nRuprechto ir jo palydovų, per Ariogalos, Pernaravos sritis patraukė\niki Žeimių, kur buvo įsiveržusi ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė.
Dinaburgo komtūras pranešė Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178
Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką; kad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos kunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tar nausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo. Be metų (turbūt, 1396).
Andrius Algirdaitis 1385 m. spalio 10 d. pasidavė Livonijos ordinui kaip vasalas, siekdamas atplėšti Polocką nuo LDK.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 237
3 Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, 1381 m. grįžęs iš \nemigracijos į Polocką, antrą kartą stojo prieš Jogailą ryšium su \njo iškilimu į Lenkijos karalius. Užsibrėžęs atplėšti Polocko kuni\ngaikštystę nuo LDK ir paversti ją savo įpėdinių valdoma atskira \nvalstybe, Andrius Algirdaitis 1385 m. spalio 10 d. aktu pasidavė \nLivonijos ordinui kaip pastarojo vasalas. 1386 m. vasario mėn, \napie 20 d. Andriaus Algirdaičlo pajėgos užėmė du valsčius Polocko \nir Vitebsko kunigaikštysčių pasienyje.
Mindaugas, pasinaudodamas priešų nesantaika, kreipėsi į Livonijos ordino magistrą ir siuntė jam brangių dovanų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 177
, kai iš Prūsų ordino Vytautas\nterorizavo pusbrolį Jogailą, priversdamas jį nusileisti^85.\nMindaugui buvo savotiška laimė, kad Tautvilas krikštijosi pas\nRygos arkivyskupą, kuriam nebenorėjo paklusti Livonijos ordinas.\nNaudodamasis tokia savo priešų nesantaika, Mindaugas pirmasis iš\nlietuvių kunigaikščių gelbėjosi iš savo sunkios padėties, kreipdamasis\nį Livonijos ordino magistrą ir siųsdamas jam įvairių brangių dovanų^86.
Per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Salyno suvažiavime Vytautas paskelbtas Lietuvos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 334
Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsa\nkymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai\n— ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo\nKarūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.
Salyno suvažiavime per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 334
Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsa\nkymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai\n— ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo\nKarūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.
Livonijos ordinas nebenorėjo paklusti Rygos arkivyskupui, pas kurį krikštijosi Tautvilas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 177
, kai iš Prūsų ordino Vytautas\nterorizavo pusbrolį Jogailą, priversdamas jį nusileisti^85.\nMindaugui buvo savotiška laimė, kad Tautvilas krikštijosi pas\nRygos arkivyskupą, kuriam nebenorėjo paklusti Livonijos ordinas.\nNaudodamasis tokia savo priešų nesantaika, Mindaugas pirmasis iš\nlietuvių kunigaikščių gelbėjosi iš savo sunkios padėties, kreipdamasis\nį Livonijos ordino magistrą ir siųsdamas jam įvairių brangių dovanų^86.
Zenonas Ivinskis rašo, kad „Sühnenbrief“ rygiečiai pažymėjo, jog jiems bendradarbiaujant su pagonimis ordinas patyrė didelių nuostolių ir sunkių persekiojimų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 240
«Sühnenbrief», išpažindami kaltes, rygiečiai be kitko pažymėjo,\nkad, jiems bendradarbiaujant su pagonimis, ordinui teko patirti\n« nepakeliamų nuostolių, daug bėdų (muitas tribulationes) ir sunkių\npersekiojimų»^2. Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš\nordiną, kuris, vidaus priešą įveikęs ir pačią Rygą užvaldęs, beveik\niki pat Gedimino valdymo galo darė Lietuvon puolimus. 1331-\n1333 m.
Zenonas Ivinskis rašo, kad Jogailos prieš Livonijos kariuomenę pasiųstas Vytautas sudaręs taiką, nes iš Livonijos ordino gavęs pažadą, jog jam bus pripažinta Sūduva ir Žemaičiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 349
Kronikininko žodžiais, «Vytautas ėmė smarkiai bijoti, kad karaliui (Jogailai) visą Prūsiją paėmus, jis (Vytautas) gali būti numestas nuo sosto»^31. Tad, Jogailos pasiųstas prieš Livonijos kariuomenę^32 , Vytautas padaręs taiką, nes iš Livonijos ordino gavęs pažadą, kad jam bus pripažinta Sūduva ir Žemaičiai. Vytautui labiau rūpėjęs Lietuvos atstatymas, o ne Lenkijos reikalas^33.
Zenono Ivinskio teigimu, nuo Mindaugo krikšto Livonijos ordinas buvo įgijęs įtakos Lietuvos vidaus santykiams.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 208
O Ceklis, tas reikalingas tiltas tarp abiejų ordino šakų, buvo skaudžini pralaimėtas, ir jį atgauti viltys atgijo tik XIV amž. gale, kai Gedimino anūkai, tarp savęs vaidydamiesi, ėmė Žemaičius užrašinėti ordinui. Nuo Mindaugo krikšto Livonijos ordinas buvo įsigijęs įtakos į Lietuvos vidaus santykius. Traidenio laikais Lietuva vėl grįžo prie pagoniškų laikų politikos ir vykdė energingus žygius į kryžiuočių valdas.
Ordino kronikose 1345–1382 m. užregistruota 30 žygių iš Livonijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 262
O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.
Ordino kronikose 1345–1382 m. suregistruoti 66 Prūsų kryžiuočių žygiai ir 30 žygių iš Livonijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 262
O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ nurodo, kad Karaliaučiaus Slaptajame archyve saugoto laiško adresas liepė šį laišką tikrai ir nedelsiant atiduoti Livonijos magistrui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178
Be metų (turbūt, 1396).\n(Iš originalo Karaliaučiaus Slaptajame Archyve) \nAdresas toks: „Dėmė Erwerdighen Meister to Lyfflande \nmit Werdicheit kome desse Breef dorch dach und nacht sun\nder alle sümen B.\" (Didžiai gerbiamam Livonijos magistrui \nšis laiškas turi būti tikrai ir nedelsiant atiduotas).
Ukmergę ir Visevaldės pilį užėmusi kariauna, priartėjus Livonijos magistro į pagalbą vedamiems pulkams, kurių laukė Valenrodas, pasuko Vilniaus link.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 148
Už\nėmusi Ukmergę, po to Visevaldės45 pilį, kai prisiartino\nLivonijos magistro į pagalbą vedami pulkai, kurių Valen\nrodas laukė, visa kariauna pasuko Vilniaus link, norėda\nma Lietuvai ir lenkams suduoti galutinį smūgį. Tačiau at\nėjus gandui apie tokį didelį žygį, Vilniuje lietuvių irgi buvo\nimtasi ypatingų priemonių šalies sostinei ginti.
Vytautas sudarė paliaubų sutartį su Livonijos ordino šaka, o ši šaka nedalyvavo netrukus įvykusiame Tanenbergo mūšyje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 140-141
Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su\nlivoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di-\ndžiame Tanenbergo mūšyje.\n**Tanenbergo mūšis 1410 m.
Vytautas sudarė paliaubų sutartį su livoniškąja Ordino šaka; ji nedalyvavo netrukus įvykusiame Tanenbergo mūšyje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 140-141
Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su\nlivoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di-\ndžiame Tanenbergo mūšyje.\n**Tanenbergo mūšis 1410 m.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas, todėl Aleksandras turėjo atsisakyti savo sąjungininko.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 209
(Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į\ntaikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).\n\nBet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek ne-\npagerėjo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius teigia, kad Livonijos magistrui Valteriui Pletenbergui labai sekėsi kariauti: keliose kautynėse sumušęs stiprias maskvėnų jėgas, jis įniko siaubti Ivano valdas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 571-572
K aras su L ivo n ija\nKai Lietuvoje viešpatavo\nramybė, kaimyninėje Livo\nnijoje siautėjo karas. Valteriui Pletenbergui, Livonijos\nmagistrui, iš tiesų labai sekėsi kariauti: keliose kauty\nnėse sumušęs stiprias maskvėnų jėgas, jis įniko siaubti\nIvano valdas. Turėdamas apie keturis tūkstančius vy\nrų, jis nusigavo netoli Pskovo, bet čia jį apsupo devy\nniasdešimt tūkstančių priešo karių, rodėsi, jog nebeto\nli ir paskutinioji.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su krikščioniškąja Livonija ir kartu Vakarų jėgų bei popiežiaus akyse išlaikyti krikščionio valdovo statusą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su \nkrikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti \nkrikščionio valdovo statusą.
Livonijos magistrui skirtas laiškas buvo rašytas Liksnoje antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo ir datuojamas turbūt 1396 m.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178
Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką; kad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos kunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tar nausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo. Be metų (turbūt, 1396).
Pasak Lietuvos metraščio, Prūsijos ir Livonijos vokiečiai Palangoje telkė kariuomenę, norėdami vėl pavergti žemaičius, tačiau susibūrę žemaičiai nuo kopų akmenimis išmušė vokiečių kariuomenę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 108-109
Ir išvažinėjo savo keliais.\nSekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių \nvietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val\ndžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 .
Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, 1466 m. žiemos pabaigoje 700 Livonijos raitelių, išsiųstų kariauti Prūsijoje, susiruošė į žygį manydami, kad lengviau išvengs lietuvių saugų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 513
Ir vieni, ir kiti puikiai atliko pavestus užda\nvinius.\nSeptyni šimtai Livonij rs raitelių, išsiųstų kariau\nti Prūsijoje, susiruošė į žygį\n1466 m e ta i\nžiemos pabaigoje, manydami,\nL iv o n ijo s raiteliai žū-\njog tada bus lengviau išven-\nsta Ž e m a itijo je\ngti lietuvių saugų. Baigėsi\nvasaris, pelkes ir ežerus den\ngė ledas, galintis atlaikyti bet kokį svorį.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad 1466 m. žiemos pabaigoje į žygį susiruošė 700 kariauti Prūsijoje siųstų Livonijos raitelių, tikėjusių, jog taip lengviau išvengs lietuvių saugų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 514
Tuo tarpu karalius, numetęs nuo galvos šį rūpestį, iš paskutiniųjų ėmė rengtis naujam žygiui prieš kryžiuočius: sulaukęs lietuvių pagalbos, daliai ka- R en giasi ka ru i p rie š riuomenės įsakė saugoti Li- k ry ž iu o č iu s vonijos pasienį, kad pro ten kokie karių būriai negalėtų laisvai traukti į Prūsiją. Didesnę dalį nusiuntė į lenkų stovyklą. Ir vieni, ir kiti puikiai atliko pavestus užda vinius. Septyni šimtai Livonij rs raitelių, išsiųstų kariau ti Prūsijoje, susiruošė į žygį 1466 m e ta i žiemos pabaigoje, manydami, L iv o n ijo s raiteliai žū- jog tada bus lengviau išven- sta Ž e m a itijo je gti lietuvių saugų.
Teodoras Narbutas nurodo, kad didysis magistras įsakė Livonijos magistrui Arnoldui Fitingofui su riteriais prisijungti prie didžiojo magistro kariaunos tarp Nevėžio ir Neries.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 154
M aršalka patraukė pirmas, ke lią palengvindamas, už jo, įžymių atvykėlių ir Sambijos vys kupo lydimas, nem ažą kariauną vesdamas, traukė didysis magistras, davė įsakymą ir Livonijos magistrui Arnoldui Fi- tingofui, kad su savo riteriais tarp Nevėžio ir Neries prie jo prisijungtų.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad šie įvykiai išgąsdino Livonijos riterius ir paskatino juos patiems siūlyti paliaubas, siekiant neįsileisti priešo į savo žemes.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 375
Šie įvykiai labai išgąsdino Livonijos riterius, todėl jie patys pa siūlė sudaryti paliaubas, kad neprisiviliotų priešo į savo žemes'.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Vytautas, lydimas Livonijos magistro Venemaro Brugenojės, atžygiavo su atsargos pulkais, o visa kariauna persikėlė per upę ir patraukė Vilniaus link.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 386
Kariauna priar tėjo, laivai iš Nemuno įplaukė į Nerį, kunigaikštis Vytautas, lydi mas Livonijos magistro Venemaro Brugenojės, irgi atžygiavo su atsargos pulkais. Tad visa kariauna, užlaikydama Skirgailą Vise- valdėje, persikėlė per upę ir patraukė Vilniaus
Teodoras Narbutas aprašo, kad dešimtąją apgulties dieną Livonijos magistras atvedė tokią gausią kariauną, jog puolėjų linija galėjo nusidriekti palei Nerį, o dviem tiltais buvo palaikomas ryšys su kitu krantu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 439
Ėjo jau aš tuntoji apgulties diena, kai Livonijos magistras atvedė tokią gau sią kariauną, kad puolėjų gretų linija galėjo nusidriekti palei Nerį iš abiejų pilies pusių, kur buvo pastatyti du tiltai palaikyti ryšį su krantu priešingoje pusėje, iš kur buvo imta vežti didelius maisto krovinius, o apsuptiesiems buvo nutrauktas ryšys su kitu krantu ir flotile upėje.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 73
Tuo tarpu atsiskubino ir kryžiuočiams į pa galbą Livonijos Ordinas ir daugiau kariuomenės iš Prūsų. Vy tautas turėjo trauktis atgal Vilniaus link. Ordino kariuomenė patraukė iš paskos.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 90-91
Be išsamaus išvar\ndijimo taikos sutarties tarpininkų, arkivyskupo ir Rygos \nkapitulos, Eželio* vyskupo, Dorpato vyskupo ir paties \nmiesto vyskupo, Danijos karaliaus ginkluoto būrio vado, \nVokiečių ordinom ir Rygos miesto pusės ir be nurodymo \nžemių, kurias tos sutarties sąlygos turėjo paliesti1 1 , nieko dau\ngiau nebuvo, tik keli punktai apie saugumą keliauninkų abiejų \nbesitariančių pusių kraštuose, apie teisišką sprendimą gin\n* wenbrulie), Mintaujos komtūras ir\nEželis (Oeselis), dab. Saremas brolis Otto (Blanehom).\nm n\nIš Ordino Livonijoje pusės paminėti Prie Ordino valdų buvo priskirta ir \ntik: brolis lonas de Lovenbinkė (Lo- kryžiuočių pilis Memelyje.\n74\n\n## Puslapis 91\n\nI KNYGA\nčų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grą\nžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 208
O Ceklis, tas reikalingas tiltas tarp abiejų ordino šakų, buvo skaudžini pralaimėtas, ir jį atgauti viltys atgijo tik XIV amž. gale, kai Gedimino anūkai, tarp savęs vaidydamiesi, ėmė Žemaičius užrašinėti ordinui. Nuo Mindaugo krikšto Livonijos ordinas buvo įsigijęs įtakos į Lietuvos vidaus santykius. Traidenio laikais Lietuva vėl grįžo prie pagoniškų laikų politikos ir vykdė energingus žygius į kryžiuočių valdas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 128
Europą, atitaisė klai dingą apie Lietuvą katalikiškų tautų nuomonę, bet dar buvo susirinkimo už atliktą katalikybės darbą pagirtas. Konstanci jos susirikimas Vytautą padarė Livonijos vyskupų globė ju, nes šias vyskupijas Livonijos Ordinas, savo nepasotinama po litika, dažnai nuskriausdavo. Popiežius Martynas V, Konstan cijos susirinkime išrinktas, Vytautą ir Jogailą paskyrė (1417.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 341
Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame vi siems, kam dera žinoti, kad Maskvos ginklų įveiktas ir su triuškintas garbusis ir kilnusis ponas Go tardas Ketleris, Te utonų ordino Livonijoje magistras, vildamasis mūsų ištikimybės ir pritarimo, patikėjo mums save, ordiną bei val das ir, jei juos imtumėmės ginti, pažadėjo mums perduoti kai kurias pilis ir apskritis, tačiau su konkrečiomis abiejų pusių sąlygomis, raštu ir priesaika iškilmingai patvirtinto mis. Tarp jų buvo išsakyta ir tokia, kad tiems žmonėms, ku rie mums su pačiomis apskritimis atitektų, šventomis apei gomis, taip pat su papročiais ir ypač religija, išpažįstančia Augustino tikėjimą, leistume laisvai naudotis.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 90-91
Be išsamaus išvar\ndijimo taikos sutarties tarpininkų, arkivyskupo ir Rygos \nkapitulos, Eželio* vyskupo, Dorpato vyskupo ir paties \nmiesto vyskupo, Danijos karaliaus ginkluoto būrio vado, \nVokiečių ordinom ir Rygos miesto pusės ir be nurodymo \nžemių, kurias tos sutarties sąlygos turėjo paliesti1 1 , nieko dau\ngiau nebuvo, tik keli punktai apie saugumą keliauninkų abiejų \nbesitariančių pusių kraštuose, apie teisišką sprendimą gin\n* wenbrulie), Mintaujos komtūras ir\nEželis (Oeselis), dab. Saremas brolis Otto (Blanehom).\nm n\nIš Ordino Livonijoje pusės paminėti Prie Ordino valdų buvo priskirta ir \ntik: brolis lonas de Lovenbinkė (Lo- kryžiuočių pilis Memelyje.\n74\n\n## Puslapis 91\n\nI KNYGA\nčų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grą\nžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 334
Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsa\nkymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai\n— ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo\nKarūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 136
Livonijos\nOrdinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai\njiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų\nžemes.\nTokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Va\n\nkarų ir Rytų Bažnyčių suvienijimą Lietuvos žemėse.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 180
Pirmuoju tokiu draugu vi suomet būdavo Ordinas. Bet ir pastarasis, bauginamas Vytau to laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne tik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams — užkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su Livonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą. Todėl jie ir juto reikalą kaip nors susiartinti su Lietuva, kad nors tuo tarpu iš jos ką nors laimėtų.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su \nkrikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti \nkrikščionio valdovo statusą. \nPo Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus \nLietuvoje nužudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai, vienas išvytas.